5 mitai apie nevaisingumą

Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas
Teksto autorė Anna Vinkovskienė

Šiandien klinikinė psichologė, egzistencinė psichoterapeutė Anna Vinkovskienė pasakoja, su kokiais klaidingais įsitikinimais apie nevaisingumą dažniausiai susiduria poros ir aiškina, ką iš tiesų reikėtų žinoti tokioje situacijoje.

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]N[/edgtf_dropcaps]evaisingumo tema – pavyzdys tų psichologinių temų, kuriose slypi labai daug nemalonių emocijų bei jausmų, tačiau apie kuriuos mažai kas kalba. Nevaisingumas – labai uždara, intymi ir sunki tema, todėl nevaisingos poros dažniausiai vengia atvirai ja kalbėti. Tai suprantama. Kas gi norės diskutuoti apie savo problemą ar diagnozę? Tačiau toks temos uždarumas sukelia nemažai padarinių. Vienas jų – aplinkinių žmonių nejautrumas nevaisingumo temai, ne vietoj dalijami tušti patarimai: „Jums tiesiog reikia atsipalaiduoti“, ar žeidžiantys komentarai iš serijos: „Tau jau 35, gal jau laikas pagalvot apie vaikus, juk laikrodis tiksi“. Todėl esu įsitikinusi, kad apie nevaisingumą reikia kalbėti drąsiai ir atvirai. Šiame straipsnyje siekiu apžvelgti penkis neteisingus įsitikinimus apie nevaisingumą. Apie juos verta žinoti tiems, kas vienokiu ar kitokiu būdu „prisiliečia“ prie nevaisingumo temos.

1. Nevaisingumas – atskiro žmogaus problema. 

Pradėti norisi nuo, mano nuomone, vieno iš svarbiausių klaidingų įsitikinimų, jog nevaisingumas – atskiro individo problema. Tiesa yra ta, kad nevaisingumas – poros problema. Nepriklausomai nuo nepastojimo priežasties, nevaisingumo diagnozė sukrečia abu partnerius ir negrįžtamai pakeičia jų gyvenimus. Nevaisingumas – didžiulė krizė ir didžiulis santykių išbandymas, kurį atlaiko ne visi.

Dėl didelių sunkių emocijų, neretai poroje atsiranda konfliktai ir susiskaldymas. Partneriai pradeda kaltinti vienas kitą (net jei tai nėra išsakoma garsiai), atsiranda neišsakyti lūkesčiai (ką partneris turi padaryti, kad situacija pasikeistų), skirtingas problemos sprendimo matymas, net skirtingas problemos jausminis suvokimas (vienam skauda daugiau, kitam mažiau).

Kai nepastojimo priežastimi būna vieno iš partnerio sveikatos sutrikimai, santykiuose didelę dalį pradeda užimti kaltės jausmas. „Nevaisingas“ partneris pradeda jaustis kliūtimi savo partnerio tėvystės/motinystės išsipildymui. Kaltė pasirodo per savęs menkinimą, žeminimą, per susierzinimą ir/ar pyktį. Dažnai įvyksta užsisklendimas ir, galų gale, vienatvė. Neretai tenka girdėti, kad „išsigelbėjimą“ iš tokios situacijos žmonės mato partnerio „išlaisvinime“, t.y. skyrybose. „Aš tave paleidžiu“, „Aš tave atlaisvinu nuo pažado“ tam, kad „su kitu žmogumi tu galėtum sukurti pilnavertišką šeimą su vaikais“. Toks pasiūlymas porai atneša dar daugiau problemų ir partnerių izoliacija vienas nuo kito didėja.

Ir viskas dėl klaidingo įsitikinimo, jog „mano nevaisingumas – mano problema, ne mūsų šeimos“. Todėl norisi kartoti: nevaisingumas – poros problema, kurioje reikia išmokti būti kartu, padedančiai, palaikančiai. Svarbu atvirai kalbėti apie savo jausmus, norus ir lūkesčius.

Kartu „ir ligoje, ir nelaimėje“, atsimenate?

2. Vyrams nevaisingumo problema ne tokia svarbi kaip moterims.

Antras klaidingas įsitikinimas yra apie tai, kad vyrams nevaisingumo tema mažiau „skauda“ nei moterims. Tokios nuomonės susiformavimui įtakos turėjo mažiausiai du dalykai. Pirmas – nuo senovės laikų vaisingumas buvo siejamas vien su moters sveikata/kūnu/dvasia, tad visokiausi ritualai, apeigos, skatinančios vaisingumą, buvo nukreiptos į moterį. Mūsų laikais, kaip bebūtų liūdna, vis dar vyrauja požiūris, kad vaisingumas yra moters atsakomybė. Būtent todėl, įvairių vaisingumo tyrimų bei gydymų pacientu tampa moteris, o ne pora, t.y. ir vyras ir moteris kartu.

Dalinai toks požiūris visai suprantamas, nes nėštumas „įvyksta“ moters organizme, tačiau vyro dalyvavimas šiame procese ilgai buvo ignoruojamas. Antra – moterys emocionalesnės, todėl tirti jų reakcijas į sunkias situacijas, skausmingus išgyvenimus visada buvo lengviau. Vėlgi, istoriškai mūsų kultūroje susiformavo toks stereotipinis paveikslas: esant krizei/nelaimei, moterys raudoja, vyrai, kovodami su gumulu gerklėje, tyliai stovi šone.

Tik maždaug XX amžiaus pabaigoje tyrėjai, nagrinėjantys nevaisingumo psichologijos klausimus, nukreipė savo žvilgsnius į vyrus. Pasirodo, vyrams nevaisingumo patyrimas yra taip pat skausmingas kaip ir moterims. Tą žinoti svarbu. Konsultuojant poras nevaisingumo tema iš moterų lūpų dažnai tenka girdėti, kad jų vyrams jų poros nevaisingumas nerūpi, arba rūpi kur kas mažiau nei norėtųsi moteriai. Ir įvyksta konfliktai, ir įsižeidžia abu, ir susvetimėja. O vyrams rūpi, tik jie nėra linkę to afišuoti.

Mokslininkai pastebėjo, kad moterys motinystės vaidmenį labiau sieja su savo tapatumu ir gyvenimo prasme, nei vyrai tėvystės vaidmenį. Tai reiškia, kad vyrams šiek tiek lengviau prisitaikyti prie gyvenimo be vaikų, nes jie dažniau mato, kur dar gyvenime galėtų save realizuoti. Be to, vyrai poroje dažniau prisiima „žaibolaidžio“ vaidmenį, kuomet bando „sugerti“ savo partnerės emocijas, siekia ją palaikyti.

Įdomus faktas: poroje esant vyro nevaisingumui, moterys viešumoje yra dažniau linkusios prisiimti „kaltę“ sau (neva nevaisingumas yra dėl jų sveikatos, o ne partnerio). Tai vyksta dėl to, kad mūsų visuomenėje vyro nevaisingumas vis dar yra didesnė stigma ir tabu. Todėl, mielos moterys, jei jūsų partneris ne taip akivaizdžiai kaip jūs rodo savo emocijas, ne taip pedantiškai kaip jūs vartoja vitaminus, ne taip desperatiškai kaip jūs ieško naujų gydymo būdų, tai visai nereiškia, jog jam nerūpi ar kad jis nenori tapti tėvu. Svarbiausia yra pagalba vienas kitam – ne savo nuomonės ir elgesio primetimas, bet įsiklausymas į tai, kaip partneris jaučiasi ir kaip jis patiria jūsų bendrą nevaisingumo temą.

3. Būti nevaisingam – gėda.

Trečias klaidingas įsitikinimas yra apie jausmą, kurį bent kartą gyvenime visi esame patyrę. Gėdos jausmas. Šį jausmą labai dažnai jaučia žmonės, turintys nevaisingumo diagnozę. Gėda dėl to, kad esi „neveiksnus/sugedęs mechanizmas“. Gėda, kad esi ne kaip visi ir iškrenti iš socialinės aplinkos, nes neturi vaikų. Gėda, kad nesugebi būti „pilnavertiška(-u)“ moterimi/vyru, nes negali atlikti su savo lytimi susietos reprodukcinės funkcijos. Gėda dėl savęs ir prieš save. Gėda prieš savo partnerį, tėvus, draugus, kolegas. Gėda, lyg būtum dėl ko nors prasikaltęs… Ar šis jausmas racionalus šioje temoje? Tikrai ne. Tačiau jis jaučiamas. To jausmo būtų tikrai mažiau, jei žmogus, turintis nevaisingumo diagnozę, būtų sau gailestingas.

4. „Manęs niekas nesupras“.

Konsultuojant žmones, kurie susiduria su nevaisingumu, tenka dažnai girdėti jų skundus, kad aplinkiniai, artimieji jų nesupranta, nėra jautrūs ir taktiški šiai skausmingai temai. Klaidingas įsitikinimas yra apie tai: „Kam man pasakoti apie savo išgyvenimus, jei vis tiek nesupras“. Tai gana dažnas psichologinis reiškinys, kuomet žmogus, užsidarydamas su savo problema yra įsitikinęs, jog aplinkiniai jo nesupranta ar nesupras. Toks mąstymas veda į užburtą ratą: manau, kad manęs niekas nesupras, aš nieko nepasakoju, manęs niekas nesupranta ir tai patvirtina mano pirminį įsitikinimą.

Liūdna tai, kad nevaisingumą patiriantys žmonės neretai patys negali aiškiai įvardinti, ką jaučia, apsiribodami žodžiais „blogai/gerai/normaliai“. Nevaisingumas sukelia labai sudėtingas, daugiasluoksnes emocijas bei išgyvenimus, todėl gilintis į juos nėra nei lengva, nei malonu. Bet tą daryti svarbu. Labai svarbu. Nes tik tas savo emocijas galime valdyti, kurias pastebime ir galime įvardinti. Nes nagrinėdami savo jausmus galime atrasti raktą į pagalbą sau ir savo partneriui. Nes savo reakcijų, norų, lūkesčių analizavimas veda sąmoningesnio gyvenimo link. Nes suprasdami, kas vyksta su mumis, galime padėti savo artimajam geriau mus suprasti, pajausti.

Tik jei kalbėsime patys, mūsų artimieji galės prisiliesti prie mūsų patyrimo, tad tai yra mūsų pačių atsakomybė papasakoti jiems, ką jaučiame, kuo gyvename. Tokiu būdu ir supratingumo daugiau, ir palaikymo, ir mažiau nuoskaudų bei vienatvės.

5. „Viskas bus gerai“.

Tai penktas klaidingas įsitikinimas, apie kurį noriu parašyti. Pasakyme „viskas bus gerai“, dažniausiai turima omenyje, kad liga bus pagydyta, bus nėštumas ir bus vaikai. Atrodo, kas čia klaidingo, jei kalbama apie pozityvumą? Tačiau čia slypi labai subtilus niuansas: norėdami paguosti žmogų, mes jam sakome, kad jo situacijos sprendime galimas tik vienas teigiamas („geras“) rezultatas: „vaikai bus“. O jei vaikų taip niekada ir nebus? O jei pora po tam tikro laiko nusprendžia nebesigydyti daugiau? Ką tokioje situacijoje jie dažniausiai išgirsta iš aplinkinių? Ogi: „Nepasiduokit! Viskas bus gerai“. Nes „gerai“ gali būti tik tuomet, kai poroje atsiras vaikų. Kažkaip skaudžiai skamba, ar ne?

„Viskas bus gerai“ – tai artimųjų ir visuomenės spaudimas, kurį taip dažnai jaučia ir girdi nevaisingumo keliu einantys žmonės. Todėl noriu pabrėžti, kad siekdami palaikyti nevaisingą porą neprimeskime savo požiūrio ar nuomonės.

„Gerai“ gali būti ir tuomet, kai pora atsisako desperatiškos kontrolės, susitaiko su savo diagnoze, paleidžia ją ir leidžia sau gyventi toliau, atsiduodant gyvenimo tėkmei.

Šie mano aprašyti įsitikinimai nėra vieninteliai, tačiau jie yra labai svarbūs. Mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pačių nuostatų ir mąstymo, nuo mūsų atvirumo pasauliui ir artimiesiems, nuo mūsų elgesio su savimi. Tad būkime atidūs ir rūpestingi šalia esantiems žmonėms ir būkime gailestingi sau.

Į teksto autorę dėl pagalbos galite kreiptis čia: Sielos žemėlapis