Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Iliustracijos autorė Jurgita Kislovska
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#E8CCC0″ background_color=””]V[/edgtf_dropcaps]ieną dieną į Nebegėdą parašė Aleksandra Šmigelskienė, siekdama garsiau kalbėti apie policistinių kiaušidžių sindromą (PKS). Tai yra hormonų pusiausvyros sutrikimas moters organizme, pasižymintis varginančiais ir nemaloniais simptomais. Aleksandra atskleidžia po diagnozės susidūrusi su depresija ir nerimo sutrikimu. Visgi šiandien į PKS ji žiūri kitaip ir nori papasakoti apie ligą iš pozityvesnės pusės nei galima perskaityti internete bei padėti kiekvienai su tuo susiduriančiai moteriai.
Kokie yra pagrindiniai PKS požymiai? Kodėl gi ši diagnozė dažnai gąsdina?
Dažniausiai pasitaikantys požymiai:
- Padidėjęs plaukuotumas vietose, kuriuose, atrodo, plaukų net neturėtų būti. Pvz: ant krūtinės, aplink spenelius, aplink bambą ir virš, šlaunų srityje plačiai augantys plaukai, po nosimi, ant smakro, po smakru, nosyje, ant pirštų ir t.t. Šiaip yra tam tikra skalė, pagal kurią įvertinama, kiek rimtas hirsutizmas (padidėjęs moters plaukuotumas ten, kur būdingas tik nežymus plaukuotumas). Pagal tai, ką išvardinau, atrodo lyg ir natūralios vietos, bet yra didelis BET. Auga ne šiaip plaukeliai, o tankūs, arba kieti, juodi plaukai. Kurie nuskutus, arba išpešiojus, atauga super greitai. Ryte nuskutai, vakare jau šiurkštu.
- Nevaisingumas. Dažnas atvejis, bet ne visada.
- Mėnesinių nebuvimas arba labai nereguliarus ciklas. Yra moterų, kurios nesulaukia mėnesinių visai, arba jos būna kelis kartus per metus.
- Problemos su skydliauke.
- Padidėjęs testosterono (vyriškojo hormono) kiekis.
- Depresija / nuotaikų kaita / nerimo sutrikimas.
- Viršsvoris. Sunku reguliuoti svorį, labai lengva priaugti. Ypatingai išryškėja pilvo srityje, pagal kurį jau realiai gali nustatyti, kad tai PKS pasekmė.
- Aknė.
- Plaukų retėjimas ir slinkimas.
- Žemas libido.
- Cistos kiaušidėse.
- Atsparumas insulinui.
- Aukštas cholesterolis.
- Padidinta rizika susirgti cukriniu diabetu.
Sąrašą galiu tęsti, bet tai yra pagrindiniai simptomai. Žinoma, kiekvienas PKS atvejis yra unikalus ir turi savų niuansų. Tarp kitko, statistika byloja, kad PKS turi kas dešimta moteris! Kartais nugyvendama gyvenimą ji taip ir nesupranta, kas vyksta su jos kūnu ir kodėl patiria vienokius ar kitokius požymius.
Aš labiausiai išsigandau, išgirdusi diagnozę. Eilinė apžiūra pas ginekologę. Po mano išvardintų nuogąstavimų patikrino echoskopu ir pamatė kiaušidėse daug cistų.
Kaip jautėtės apie tai sužinojusi? Kaip toliau klostėsi liga ir savijauta?
Jaučiausi pasimetusi, norėjau kažkokio paaiškinimo, palaikymo, bet viskas, ką išgirdau – „pasigūglink“. Viskas. Patirtis byloja, kad prisigūglinti galima labai daug. Vis dėlto, dažniau neigiamų dalykų nei teigiamų, ypač kai imame kapstytis po ligas ar diagnozes.
Informacijos ieškojau lietuvių kalba. Ir jos be galo trūksta. Bent jau taip buvo prieš penkerius metus. Informacija netiksli, abstrakti, visiškai nemotyvuojanti. Iš serijos: „tai nepagydoma, susitaikyk, daugiau skuskis, sportuok, mesk svorį“. Tą išgirdau ir iš endokrinologės, kai išsireikalavau siuntimo, norėdama „kapstytis“. Po tokių vizitų nuleidau rankas ir nustojau domėtis bet kuo, kas susiję su PKS. Tai, manau, buvo mano klaida, nes metai bėgo, požymiai vis labiau ryškėjo, sunkėjo, labiau slėgė. Pasekmės: depresija ir nerimo sutrikimas, dar labiau padidėjęs plaukuotumas, periodinis plaukų slinkimas labai dideliais kiekiais. Taip pat padidėjęs svoris, išryškėjęs tradicinis PKS pilvas.
Apie kokias gydymo priemones buvote informuota?
Viskas, kas tuo metu buvo pasiūlyta – kontraceptinės tabletės. Ir aš sutikau, nors visu vidumi jutau, kad tai nėra TAI, tai negali būti panacėja arba gelbėjimosi ratas. Po kurio laiko nustojau gerti kontraceptines tabletes, nes jokio pokyčio nepajutau ir buvau įsitikinusi, kad atsakymas visai ne tabletėse. Tai mane privertė gilintis, domėtis, naršyti ne tik lietuvių kalba, bet pasitelkti ir rusų bei anglų kalbų žinias.
Tiesiog priėjau tašką, kai supratau, kad aš arba atiduodu savo jėgas konkrečios informacijos paieškoms, arba pasiduodu, susitaikau, ir tebūnie toliau viskas blogės.
Sakote, kad lietuvių kalba itin trūksta pozityvios informacijos apie PKS. Tačiau ar tikrai galima apie tai kalbėti pozityviu tonu?
Nuo liūdnos dalies pereinu prie super pozityvios.
Smarkiai informacijos trūksta iš gydytojų Lietuvoje ir apskritai iš lietuviškų šaltinių. Todėl visada skatinu domėtis plačiau. Man neužtenka straipsnio internete apie PKS požymius ir apie tai, kaip tai yra blogai arba nepagydoma. Aš visa tai girdėjau 100 kartų, bet nė karto nepatikėjau, kad nėra išeities arba kad požymių „apmažinimui“ reikia dabar iki gyvenimo galo vartoti metforminą (dažnai išrašomą gydytojų) arba hormoninius kontraceptikus. Manęs tokios išvados netenkino.
Po ilgų paieškų atradau daug teigiamų ir sėkmingų istorijų. Istorijų, kai 5 metus pastoti negalinčios moterys su PKS vis dėlto pastoja. Istorijų, kai pagaliau susireguliuoja mėnesinių ciklas, kai pavyksta sėkmingai sureguliuoti svorį ir jį palaikyti. Kai po ilgų depresijos metų gyvenimas sugrįžta į labiau teigiamas vėžes, nežinomybė tampa nebe tokia baisi, nes tai nėra pabaiga ir taškas.
Atradusi tokias teigiamas istorijas, aš pasijutau ne viena. Pajaučiau, kad mūsų yra labai daug ir mes siekiame to paties tikslo – jaustis geriau.
Aš išnagrinėjau kiekvieną surastą istoriją, tiesiog troškau step by step daryti tai, ką daro tos moterys, kurios dalinai arba net daugiau pažabojo arba labiau „prisijaukino“ PKS.
Buvau sužavėta tuo, kad esmė visai ne hormoninėse tabletėse, ne treniruotėse iki žemės nejautimo norint mažinti viršsvorį. Ir apskritai… kad jaustis geriau yra ĮMANOMA. Tai buvo viskas, ko man trūko. Man trūko kažko, kas pasakytų: „Žinai, viskas bus gerai. Jaustis geriau turint PKS yra absoliučiai įmanoma ir realu, tai net nėra taip sudėtinga, tau pavyks!“
Išbandžiusi viską pati, jaučiuosi lyg atradusi raktą. Raktą į geresnę savijautą, tiek fizinę, tiek emocinę.
Labai įdomu, kokie atrasti patarimai jums padėjo.
Mityba, mityba ir dar kartą mityba. Būtina atsisveikinti su cukrumi, nes PKS savininkės turi padidėjusį jautrumą insulinui, dėl ko atsiranda hormoninis bardakas. Pakeitus mitybą į tą, kuria aš dabar vadovaujuosi, moterys po daugelio nevaisingumo metų pastoja, sulaukia mėnesinių, jos susireguliuoja, ovuliacija tampa lengviau „susekama“, reguliuojasi svoris, kas yra rimta tema PKS savininkėms (labai lengva priaugti, sunku reguliuoti). Taigi mityba man – numeris vienas. O toliau… jei būtina – psichologinė pagalba, palaikymas.
Turbūt labai svarbu – kas jums padeda su visais simptomais susigyventi, susitaikyti ir judėti pirmyn?
Padeda viltis. Padeda sėkmingos istorijos su laiminga pabaiga. Šiandien tiesiog jaučiuosi tvirčiau ir užtikrinčiau.
Supratau, kad iš tiesų ne PKS yra problema, o tai, kaip mes tai priimsime, kaip tai mums pateiks gydytojas, kokį palaikymą gausime, kokios informacijos ieškosime. Ar iš karto pradėsime nuo „sausos“ teorijos apie PKS (požymiai, pasekmės, siaubai baubai), ar priimsime kitą poziciją – gilintis, nagrinėti, ieškoti daugiau informacijos apie tikras istorijas, bandyti siūlomus paprastus metodus.
Kur rekomenduotumėte kreiptis, siekiant įkvėpti daugiau pozityvumo apie šią ligą?
Pradžiai rekomenduočiau neišsigąsti, nepulti į kraštutinumus. Reikėtų ieškoti informacijos. Feisbuke yra lietuviška grupė „PKS sesės“. Yra ir užsienio grupių šia tema, bet negaliu labai rekomenduoti, nes daug nusivylusių ir liūdnų moterų… Turint PKS, reikėtų kuo mažiau kišti nosį į negatyvą, nes viltis visada yra, todėl patariu lietis į pozityvių ir teigiamų moterų grupes, kur galima sulaukti tinkamo palaikymo, padrąsinimo.
