Kaip gyventum, jei gyvenimas būtų ne duotybė, o dovana?

Iliustracija: Saulė Gimžūnaitė

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c0e6d9″ background_color=””]P[/edgtf_dropcaps]pagalvojau, kad mes taip lekiame ir šitaip skubame, tik kur? Reikia kuo greičiau ir kuo daugiau pasiekti! Sukurti šeimą! O kas išties finišo tiesiojoje? Tik mirtis. Gal aš geriau nebeskubėsiu, norisi pabūti ir šiuo gyvenimu išties pasimėgauti.

Ieva Krivickaitė – žmogus, kasdien matantis mirtį. Ji savanorystės principu lanko vėžiu sergančius vaikus, organizuoja atsisveikinimo su plaukais šventes ir yra tas žmogus, kuriam galima išsipasakoti. Vaikai dažnai nenori skaudinti savo tėvų ir artimųjų, o kalbėtis – būtina.

Ievos dėka ir Andrius Mamontovas plaukus skutosi, kad vaikai nebūtų vieni, ji organizuoja lėšų rinkimų akcijas „iš idėjos“. Tik jos po to išauga į nacionalinius įvykius.

Pati Ieva nuo vaikystės serga diabetu, o dėl cistos smegenyse vieną dieną atsikėlė beveik akla. Šiandien, dėka gydymo, ji jau daug geriau mato, bet ir žino, ką reiškia gyventi tamsoje.

Be viso to, ji, 21-erių metų mergina, yra trijų vaikų globėja.

Ir Ieva labai laiminga – paprastai, žemiškai laiminga. Ji turi laiko žmonėms aplink, o jos karjera – padėti, klausytis, tiesiog būti. Tai kitoks pokalbis apie… buvimą gyvam ir ko išties norime iš savo dienų šioje žemėje.

O išklausius kyla klausimas: kaip gyventum, jei ir tavo gyvenimas būtų ne duotybė, o dovana?