Vyras apie savo dalyvavimą gimdyme

Iliustracija: Teklė Ūla

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c0e6d9″ background_color=””]V[/edgtf_dropcaps]iešojoje erdvėje vis daugiau moterų dalinasi savo nėštumo ir gimdymo patirtimis, neslėpdamos tikrų savo emocijų ir išgyvenimų. O ką veikia, galvoja ir kaip jaučiasi gimdyme dalyvaujantys vyrai? Siekdami daugiau sužinoti apie tai, kaip gimdymą mato vyras, pasiūlėme vienam jų pasidalinti savo patirtimi.

***

„Sulaukiau pasiūlymo parašyti apie savo savijautą žmonos gimdymo metu. Ir tai pasirodė ne tokia jau paprasta užduotis. Visų pirma, kam apskritai tai gali būti įdomu? Juk ne aš gimdžiau. Visų antra, čia jau žengiu į teritoriją, kurioje jaučiuosi pažeidžiamas. Tačiau peržvelgęs, ką esu parašęs asmeniško iškart po gimdymo (kad nepasimirštų), pagalvojau, kad galbūt kažkam tai bus naudinga, o dėl pažeidžiamumo – gerai pagalvojęs supratau, kad ši mano baimė nėra racionali.

Gimdymo, visų pirma, reikėjo sulaukti – vaikelis ateiti į šį pasaulį neskubėjo, ir čia tiesiog turėjome išlaukti pasikliaudami intuicija. Kai visgi atėjo ta diena (tiksliau, vakaras), kai gimdymo požymiai tapo akivaizdūs, pradėjau jam ruošti namus – žmona gimdė namie. Čia iškilo problema dėl vandens baseino pripildymo ir šiek tiek supanikavau, o žmona iškart tai pajutusi pravirko…

Turbūt gyvenime nedaug buvo situacijų, kai taip greitai sugalvojau sprendimą, nes nesinorėjo, kad kokia nors smulkmena sukeltų problemų gimdymo metu.

Abejonių dėl baseino man kilo dar prieš gimdymą. Nors puikiai žinau, kad jei atsiranda bent menkiausia dvejonė, reikia pasikliauti savo intuicija ir tai išspręsti čia ir dabar, o ne atidėti ateičiai, kai ji gali tapti tikra problema. Visgi sutvarkyti baseiną yra vienas dalykas, net jei tai išsprendžia problemą, bet mano žmonos būsena po mano panikos akimirkos nebuvo pati geriausia (kokia galėjo būti). Tačiau čia labai gerai suveikė tai, kad mes gimdymui apskritai ruošėmės ir fone grojo mūsų mėgiama šokių muzika. Grojo kizomba (grojaraštyje buvo ir kitokios šokių muzikos, bet iš to, ką mokame, kizomba gimdymui pasirodė tinkamiausia) ir ji tikrai padėjo abiem nurimti per šokį.

Dar bandėme eiti miegoti, nes sąrėmiai visgi buvo nevisiškai reguliarūs (kas tikrai padeda – žinoti, kaip vyksta gimdymas). Tačiau pirmą nakties jie pasidarė labai dažni (maždaug kas 3 minutes) ir skausmingi. Tiek skausmingi, kad teko žmonai masažuoti nugarą, kad skausmas bent kiek sumažėtų. Paskambinome pribuvėjai ir laukėme jos atvykstant. Mintis, kad teks priimti naujagimį vienam kažkaip nedžiugino, nors jau esu dalyvavęs viename gimdyme. Teoriškai gal ir žinojau, ką tektų daryti, bet viena yra žinoti, o kita – padaryti.

Atvykus pribuvėjai, tapo gerokai ramiau. Visgi turėjome žmogų, kuris matęs daugiau gimdymų nei aš.

Kartais šokdavome, kartais masažuodavau žmonai nugarą ir klausiau jos instrukcijų, kaip konkrečiai reikėtų masažuoti. Instrukcijos dažniausiai buvo trumpos ir konkrečios, gal net šiek tiek šiurkštokos, bet tai atleistina, nes aš net neįsivaizduoju, kokius skausmus ji tuo metu kentė. Po kelių valandų žmonai įlipus į baseiną mačiau kaip jai palengvėjo – džiaugiausi, kad radau sprendimą, apskritai leidusį atsirasti baseinui. Kartais leisdavau sau šiek tiek numigti (nors ir nelabai sekėsi) – kas ten žino, kas dar mūsų laukia ir gal bent šiek tiek pamiegojęs būsiu naudingesnis. Dar kartais paduodavau žmonai maisto arba atsigerti.

Septintą ryto buvo nuspręsta lipti iš baseino ir šiek tiek pailsėti. Jau tada galvojau, kad tokio ilgo gimdymo nesitikėjau ir buvo šiek tiek neramu, kad viskas tiek užtruko. O gal jau buvau tiek pavargęs (po darbo dienos ir bemiegės nakties), kad nerimui tiesiog nebuvo vietos. Ryte pavyko numigti apie 1,5 h – abiems, net ir mano sąrėmius tveriančiai žmonai.

O tada procesas tęsėsi toliau ir laukiau, kada gi prasidės „tikrasis“ gimdymas. Matyt pastebėjusi mano nerimą, pribuvėja kartą palietė mano koją ir pasakė, kad viskas bus gerai. Šis ir kiti subtilūs dalykai, jos paskatinimai, pasakymai padėjo suprasti, kad žmona yra gerose rankose, o tai leido į situaciją žiūrėti daug ramiau, nors kartais ir viskas atrodė beviltiškai (vėliau išsiaiškinau, kad bent vieną konkrečią situaciją iš savo vyriškos pozicijos įvertinau visiškai neteisingai).

Tada vienu metu pribuvėjai kilo mintis, kad į baseiną lipčiau ir aš. Žmonai sutikus taip ir padariau. Dar tik pagalvojau, ar nuogam lipti, ar su maudymosi glaudėmis. Po kiek laiko man įlipus pribuvėja pasakė: „O, tik tiek oksitocino ir tetrūko“. Atrodo, kad tada ir įvyko kažkoks lūžis ir apie 14:00 prasidėjo stangos. Nepaisant viso mano pasiruošimo prieš, sąrėmių ir stangų aš neskyriau (taigi apskritai idealaus pasiruošimo tikrai nereikia).

Tada kažkuriuo metu pagalvojęs (ir vis dar nesuprasdamas, kad jau vyksta stangos) žmonai pasiūliau pailsėti. Į tai iškart gavau atsakymą „Taip, yra mygtukas viską išjungti… tuoj jį paspausiu“. Supratau, kad pasakiau kvailystę.

Gimdymo pabaigoje man teko laikyti visą žmonos svorį ant savo pečių – R. Šemeta mokymuose sakė, kad tai vyro kankinimas, bet ko nepadarysi dėl žmonos. Tai truko apie valandą ir kai mažylis gimė, jis iškart buvo padėtas žmonai ant krūtinės, o tuo metu, kai žmona buvo visiškoje euforijoje, aš buvau truputį pasimetęs, nes visiškai nesiruošiau tam, ką reiktų daryti tokią akimirką.

Tada su pribuvėjos pagalba drebančiomis rankomis užrišau ir nukirpau virkštelę – rankos drebėjo, nes nuo manęs priklausė, ar nenukraujuos mano vaikas. Vėliau su žmona stebėjome, kaip mažylis yrėsi prie krūtinės (ir elgėsi taip, kaip kūdikiai elgiasi tokioje situacijoje). Tai stebėti buvo labai džiugu…“

***

Atsižvelgiant į gimdymo namuose temos kontroversiškumą, svarbu pasakyti, kad šis skaitytojo pasidalijimas neatspindi Nebegėdos komandos nuomonės gimdymo namuose klausimu ir mes dar būtinai apie tai parašysime.