Kaip atrodo priklausomybė nuo maisto?

Iliustracija: Meda Dargytė

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#ebcad2 background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]iekvienas esame girdėję apie tokius valgymo sutrikimus kaip anoreksija ar bulimija. O ar esate girdėję apie priklausomybę maistui? Tokią turintis žmogus valgydamas nejaučia saiko: itin dažnai persivalgo, nejaučia sotumo jausmo net tada, kai, atrodo, plyš pilvas, ir tada, kai nebegali lengvai kvėpuoti, nes skrandis spaudžia plaučius. Tokias ir kitas nelengvas patirtis ne kartą teko išgyventi ir mano pašnekovei Viktorijai, atvirai pasidalijusiai savo priklausomybės patirtimi.

Sako, valgyk tam, kad gyventum, o ne gyvenk tam, kad valgytum – kai paauglystėje išgirdau šią mintį, supratau, kad mano gyvenimas sukasi nuo valgymo iki valgymo.

Viena vertus, maistas tikrai yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų ir turbūt tame nėra nieko bloga, bet kas tada, kai gyvenimas virsta į nenutrūkstamą valgymą? Kas tada, kai atsisakai bet kokio socialinio gyvenimo tam, kad galėtum greičiau grįžti namo ir užsidaręs vienas šlamšti? Šlamšti tiek, kol pasidaro sunku kvėpuoti, pradedi nekęsti savęs, kad ir vėl nesusilaikei, o tą kaltę ir gėdą užvalgai dar didesniu maisto kiekiu.
Tokia kadaise buvo mano kasdienybė – savo tinklaraštyje plantastic.lt rašo Viktorija.

Viktorija, kada supratai, kad turi problemų su mityba?

Viskas prasidėjo vėlyvoje paauglystėje, nors tada nesupratau, kad tai kažkokia didelė problema. Pastebėjau, kad valgau daugiau nei įprastai, kad nejaučiu sotumo, kad galiu valgyt ir valgyt. Retrospektyviai vertinant, galbūt tiesiog neradau būdų, kaip užkamšyti savo emocinius poreikius ir šaldytuvas buvo tas būdas juos patenkinti. Tiesiog pradėjau labai daug valgyti. Tada dar ir apvalėjanti figūra, platėjantys klubai – kadangi daug valgiau, pradėjau stambėti, tad ėmiau dar blogiau jaustis, o dėl to, kad blogai jaučiausi, ėmiau valgyti dar daugiau. Toks uždaras ratas.

Būdama šešiolikos, sužinojau, kad turiu auglį – tuomet su mama nusprendėme, kad man galėtų padėti gydomasis badavimas. Tikėjausi, kad jis padės išvengti operacijos, todėl rimtai jam ryžausi ir badavau 40 dienų (dariau tai iš anksto daug pasidomėjusi, su specialia priežiūra). Per tą laikotarpį numečiau 16 kilogramų, labai gerai jaučiausi – tiek fiziškai, tiek emociškai. Atrodė, kad viskas, jau susitvarkiau savo bėdą. Tačiau operacijos išvengti nepavyko. Po jos ėmė kauptis skysčiai, o ir turėjau kurį laiką gijimo periodu leisti pasyviai, ir tai mane žlugdė emociškai.

Nejučiomis įnikau į maistą. Net pati nesupratau, ar tai buvo emocinis dalykas, ar tam įtakos turėjo tas badavimas – kad kūnas taip išsigando, kad vėl neduosiu jam maisto – bet valia išsijungė ir aš maistą tiesiog rydavau.

Tuomet per du mėnesius priaugau apie 26 kilogramus. Netekau savikontrolės, valgydavau tokiais kiekiais, kad atrodė, jog plyš skrandis.

Pamenu: prisivalgau, atsigulu, sunku kvėpuoti, skauda ir tuo pačiu nekenčiau savęs už tai, kodėl taip darau, kodėl negaliu sustoti, juk tiek buvau pasiekusi!

Aš taip menkinau save, kad esu tokia silpna, nesugebu atsilaikyti prieš maistą. Man buvo gėda prieš visus, baisu pasakoti, bet supratau, kad kiti mato, jog storėju, nors niekas ta tema neklausinėjo. Draugai, klasiokai mane kviesdavo po pamokų susitikti, o aš prisigalvodavau kokių nors reikalų, neva turiu šį bei tą tėvams padėti. Man paprasčiausiai buvo gėda, kad kiti mane mato, norėjau kuo mažiau laiko praleisti prie kitų žmonių. Man atrodė, kad šis kūnas – ne mano, kad čia – ne aš. Savivertė žemiau nulio, pati savęs nemėgau, viskas buvo apie mano išorę, bet žlugdė iš vidaus.

O kaip artimiausi žmonės? Tėvai? Kalbėjai su jais apie tai, kaip jautiesi, ką išgyveni?

Mano tėvai namuose praleisdavo nedaug laiko, tad dažniausiai būdavau viena. Tai greičiausiai irgi skatino valgyti. Mokykloje tuo metu beveik niekada nevalgydavau – man buvo gėda, kad kas nors pamatys mane valgančią. Aišku, aš labai išalkdavau ir labai norėdavau grįžti namo ir gerai pavalgyti. Ir tai nebuvo tiesiog noras pavalgyti, bet tokios mintys: kaip ilgai jau neryju! Toks lyg narkotikas.

Mano tėvai turėjo maitinimo verslą, tad mama retai gamindavo namuose. Užtat turėdavome daug maisto iš kavinės, kadangi mama vis jo veždavo, o aš baisiai pykdavau. Ji taip išreikšdavo rūpestį, o man tai buvo silpnoji vieta. Gal ji jautė šiokią tokią kaltę, kad leidžia mažai laiko su dukra, tad tokiu būdu galbūt bandė kompensuoti tą dėmesio trūkumą. Mama matyt buvo įsisukusi į savo reikalus, nematė, kas vyksta su manimi, o juk ir aš pati meistriškai tai slėpdavau.

Kiek laiko truko tavo persivalgymo epizodai – kasdien, kartas nuo karto?

Kelis mėnesius persivalgydavau kasdien. Grįždavau namo, suvalgydavau tai, kas paruošta, tada sekdavo saldumynai, kurių prisipirkdavau grįždama (man buvo gėda net prieš parduotuvių kasininkes, galvodavau, kad jos smerkia mane), tada galėdavau išsivirti puodą grikių ar makaronų ir jį visą suvalgyti, pasiskanindama dideliais šaukštais sviesto (o kartais būdavo ir taip, kad valgydavau vieną sviestą – šaukštais). Tada vėl varstau spinteles, ieškau, ką čia dar būtų galima išsivirti ar išsikepti.

Maisto nė nesivargindavau dėtis į lėkštę, nes viską vienu ypu suvalgydavau – iš puodo, keptuvės.

Dažniausiai ir tiesiog stovėdama prie viryklės – net nesėsdavau prie stalo. Atrodydavo, kam čia dar vargintis serviruoti – imi ir valgai. Apskritai, praradau sotumo ir mitybos ribas, valgymo ritualus.

Kai pradėjau sveikti, pajutau, kokie man svarbūs tie valgymo ritualai. Štai, kai valgydavau kur nors kavinėje, iš gražios lėkštės, nedidelę porciją, lėtai, bendraudama su kitais, po truputį – va čia jau yra gerai, galvodavau, čia tai jau didelis mano pasiekimas… Iš tiesų norėdavosi viską greitai sušlamšti, betgi esu su kažkuo, reikia normaliai valgyti, kaip atrodysiu kitiems? Viena vertus gal tai ir buvo ir apsimetinėjimas, kita vertus, tai man padėjo bent kartais pasijausti normaliu žmogumi, perlipti per save ir tiesiog dažniau išeiti su kuo nors valgyti. Jaučiau – tai man į naudą.

Taigi ėmiau skatinti save eiti valgyti su kompanija, tai buvo mano mažos pergalės – štai, valgau kaip normalus žmogus. Tačiau grįžus namo dažnai tekdavo atsivalgyti „normaliai“ – gi „nieko“ toj kavinėj nepavalgiau. Būdavo tokių nutrūkimų, neslėpsiu.

Ar prisimeni, kaip jausdavaisi po tokių persivalgymo epizodų?

Nuolatos jausdavau kaltę. Tą kaltę bandydavau dar užvalgyti, bet tada ėmusi siekti maisto jausdavau dar didesnę kaltę, kad tuoj valgysiu. Tada valgau ir graužiuos, pavalgius viskas išsipūtę – ta kaltė auga ir auga. Bet aš nežinojau kitų būdų, kaip su ta kalte tvarkytis, kaip tik per maistą. Nemokėjau sau pasakyti: Viktorija, suvalgei pakankamai, stop. Dabar kažką daryk kitaip. Sakydavau sau priešingai: tiek daug suvalgiau, esu niekam tikusi, tad už tai nusibausiu save dar didesniu kiekiu maisto. Persivalgymas buvo akivaizdus, jį lydėjo įvairūs nemalonūs pojūčiai – apsunkęs kvėpavimas, skrandžio skausmas – tokius maisto kiekius organizmui virškinti tikrai sunku.

Tada imdavau galvoti: jei numesiu bent kiek svorio, galėsiu pradėti sportuoti (tuo metu gėdijausi ir eiti į sporto klubą, ir mano kūnas man visur kur kliudė: susilenkti sunku, pilvas trukdo, darau pratimą – kyla irzulys ir nepasitenkinimas savim, kuris po treniruočių neretai užsibaigdavo save baudžiant maistu).

Sugalvojau, kad reikia vėl badauti, nes iš patirties jau žinojau, kad tai veikia.

Tad imdavausi kelių parų badavimo – pirma diena sunki, antroji lengva, trečia taip pat, ketvirtą dieną pradedu valgyti ir apsiryju. Tas badas trukdavo nuo paros iki dviejų savaičių. Tiesa, tuomet mano vidiniai motyvai jau buvo visai kiti nei pirmąsyk pasiryžus gydomajam badavimui: dabar badaudavau ne dėl sveikatos, o dėl svorio. Tik prisidengdavau sveikata. Mamai sakydavau, kad valausi organizmą, ji neprieštaravo. Tiesa, draugams dažniausiai nesakydavau, kad badauju, tiesiog stengdavausi išvengti tokių situacijų, kuriose tai galėtų atsiskleisti, nes galvojau, kad mane smerks, nesupras, į tai žiūrės skeptiškai.

Ir apie tai, ką išgyveni, visai su niekuo nekalbėjai?

Ne. Su niekuo. Tik rašydavau dienoraštį – tebeturiu tuos užrašus išsaugojus, nors dabar jį skaitydama jaučiu nevisišką nuoširdumą, kalbėjimą užuolankomis, baimę įvardyti dalykus, kokie jie yra. Manau, bijojau, kad kokiomis nors aplinkybėmis kas nors tai perskaitys, nors rašyti norėjau – tai man buvo lyg terapija. Man buvo per daug gėda apie tai kalbėti, galvojau, kad jei kam nors tektų apie savo problemą pasakyti, tai iš gėdos prasmegčiau skradžiai žemę. Taigi pakankamai sėkmingai visa tai maskuodavau ir aplinkiniai nė neįtarė, kas iš tikrųjų vyksta su manimi.

Nors mokėjau manipuliuoti, išsisukinėti nuo visokių draugų susibūrimų, tačiau pačių artimiausių draugų gimtadienių nepavykdavo išvengti. Atsimenu save stovinčią prie užkandžių su didžiausia dilema: kaip ir norėčiau valgyti, bet gėda, tai aš taip po truputį imdavau to maisto, bet stengdavausi valgyti kuo mažiau. Buvau gana asociali, tad iš tokių vakarėlių stengdavausi kuo greičiau grįžti į savo urvelį.

Ilgainiui supratau, kad badavimas neveikia, nes vis prarasdavau kontrolę. Po badavimo mėginau sportuoti, bet jaučiausi esanti ne savo kūne, visiškai savęs nepriėmiau, nors supratau, kad kažką turiu daryti, kad išsivaduočiau iš tos būsenos. Supratau, kad viskas, turiu susiimti, jei nenoriu taip nugyventi visų savo jaunystės metų.

Po truputį taip ir kapsčiausi su įvairiomis dietomis, kurios vėl baigdavosi persivalgymo priepuoliais, nors šių po truputį mažėjo. Vėliau užsimezgus santykiams su vienu žmogumi man tekdavo vis mažiau laiko leisti vienai, o tai reiškė mažiau galimybių prarasti savikontrolę. Pradėjo formuotis tam tikri valgymo įpročiai, valgymo kartu ritualai, todėl buvo daugiau motyvacijos susivaldyti.

Nutrūkus santykiams, suvokiau, kad į juos įnikau tik todėl, kad tas žmogus mane pamilo tada, kai pati savęs nė lašo nemylėjau.

Beatodairiškai įpuoliau į santykius pajutusi, kad kažkam patinku. Nemylėjau savęs, todėl per kitą žmogų pajutau viltį: o tai gal aš galiu būti verta meilės? Tai padėjo man gyti.

Savo partneriams nesakydavau apie šią savo problemą. Didžioji santykių dalis būdavo per atstumą, tai su savo antra puse laiką leisdavau epizodiškai ir likusi viena baimindavausi atsidurti akistatoje su šaldytuvu. Taip dažnai ir būdavo – pratrūkstu, prisivalgau…

Kada supratai, kad vis tik turi su šia savo problema ką nors daryti? Kas padėjo pripažinti, kad apskritai kažkas ne taip?

Mano tėtis turi priklausomybę nuo alkoholio ir lošimų. Vienu metu jis gydėsi priklausomybės ligų centre, dalyvavo Minesotos programoje. Tada mudu nebendravome, bet jam paskambinus ir pakvietus, aš pas jį nuvažiavau ir tėtis su manimi dalijosi, kaip ten viskas su tomis priklausomybėmis yra.

Tėčio gydytojas mane pakvietė pasikalbėti, sakė norintis papasakoti, kaip gyventi su žmogumi, turinčiu priklausomybę, kaip jį suprasti ir aš, klausydama gydytojo, galvojau, aha, čia tėčio problema, taip. Ir tada gydytojas man sako: Žinote, įprastai priklausomų žmonių vaikai taip pat turi polinkį į priklausomybę – jūs pati nejaučiate, kad būtumėte nuo kažko priklausoma? Tada man ir dingtelėjo… Gal aš turiu priklausomybę maistui? – pati netikėdama savo žodžių rimtumu klausiu gydytojo. Taip, sako, gali būti, kad tai valgymo sutrikimas, yra toks Valgymo sutrikimų centras, jeigu jaučiate, kad reikėtų, galite kreiptis.

Tada aš pirmą kartą išgirdau ir supratau, kad tai greičiausiai ne mano valios trūkumas, o sutrikimas. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo.

Pradėjau domėtis ir ieškoti būdų mokytis darniai su tuo gyventi. Galvojau, kaip šią problemą prisijaukinti. Tada nusprendžiau, kad turiu atrasti sau optimaliai tinkantį mitybos būdą, ėmiau daug eksperimentuoti, klausytis savęs. Taip pamažu atradau augalinę mitybą ir supratau, kad ji man nepaprastai tinka.

O į valgymo sutrikimų specialistus nesikreipei? Juk tokiais atvejais turbūt gali padėti psichikos sveikatos specialistai.

Ne, vienintelis susidūrimas su specialistu buvo pokalbis su tėčio gydytoju. Viena vertus, tikrai linkėčiau žmonėms, kurie turi tokių problemų, kreiptis į specialistus, nes tai padėtų sutrumpinti sveikimo kelią. Kita vertus, mano kelias buvo tikrai ilgas, bet jis atnešė daug vaisių, pamokų ir dėl to visai nesigailiu. Kažkaip jutau, kad pavyks iš tos duobės išlipti pačiai, buvau įsitikinusi, kad man pavyks pasveikti.

Iš tiesų, mano santykis su maistu yra mano emocinės būsenos paralelė: jei jaučiuosi rami, viskas gerai, ne tiek daug apie maistą ir galvoju, ne tiek daug jo man ir reikia. Ir atvirkščiai – streso būsenoje pradedu daug valgyti.

Kiek žinau, šiuo metu lankai psichoterapiją. Ar ji kaip nors padeda mūsų pokalbio kontekste?

Terapijos metu pradedu suprasti, kokia svarbi mano gyvenime yra kontrolė – tai susiformavę nuo vaikystės dalykai. Terapijoje įsisąmoninu, kad turiu labai stiprų kontrolės poreikį ir suvokdama, kad daug ko gyvenime negaliu valdyti (situacijų, kitų žmonių), intuityviai griebiuosi to, ką valdyti atrodo paprasčiausia: tai, ką dedu į burną. Deja, tai nėra taip paprasta, kaip pati iš savęs tikiuosi.

Kadangi esu labai griežta ir kategoriška sau, savo vidiniame pasaulyje turiu prisikūrusi aibę geležinių taisyklių, kurių nemaža dalis susijusios su mityba. Kiekvienas jų sulaužymas versdavo save bausti.

Savo elgesį esu linkusi vertinti per juoda-balta prizmę, tai labai atsiskleidžia ir santykyje su maistu. Dabar pamažu mokausi paleisti taisykles, duoti sau laisvės, atsisakyti kategoriškumo, nedrausti, stengtis nekontroliuoti. Dabar toks etapas, kai leidžiu sau elgtis ir valgyti taip, kaip jaučiu, ir mokausi mintyse išjungti visus vertinimus. Tiesiog stebiu save. Nedrąsu, keista, jaučiuosi pasimetusi, nes buvau prisirišusi prie tų griežtų taisyklių. Atrodė, su jomis gyventi geriau, aiškiau, saugiau. Bet jaučiu, kad kuo mažiau siekiu kontroliuoti, tuo ramesnė jaučiuosi.

Kokie įpročiai padeda gyventi su savo priklausomybe? Gal turi kokių ritualų, kurie padeda nepersivalgyti, pajausti, kas tau tinkamiausia?

Labai svarbus dalykas, kurį mėginu lavinti, yra sąmoningas sotumo pajautimas, įsiklausymas. Ar valgau dėl to, kad tikrai to noriu?

Jei jaučiuosi soti, stengiuosi daugiau nebevalgyti (tiesa, man labai sunku ką nors palikti lėkštėje – atsimenu, kaip anksčiau nesuvokdama žvelgdavau į tų, kurie ką nors palieka, lėkštes). Jei pastebiu, kad ką nors kramsnoju, paklausiu savęs, ar tikrai noriu valgyti, ar kramsnoju tik iš įpročio. Tokia savistaba sustiprina ir ryšį su kūnu: pradėjau geriau jausti, kaip į maistą reaguoja mano kūnas.

Augalinėje mityboje esu praėjusi įvairius etapus: nuo ortoreksiško vien šviežių daržovių valgymo iki sunkiai pasotinamo naminių saldžių kepinių, ledų, šokolado ir čipsų žiaumojimo. Labai aiškiai jaučiu ir pastebiu: kai maitinuosi nevisaverčiu maistu, jaučiuosi prastai – trūksta energijos, to maisto norisi dar daugiau ir t.t. Todėl dabar stengiuosi, kad mano mitybos pagrindą sudarytų sveikas, maistingas ir (svarbu!) skanus maistas.

Mokausi kartais leisti sau visko – kai nėra draudimo, kyla mažiau pagundų. Save sunku įsprausti į rėmus, ypač kai žinau, kad turiu priklausomybę. Stengiuosi būti sau draugu, nebausti savęs už mitybos nuklydimus, nors turbūt net nereikėtų jų taip vadinti. Jei jau valgau skanaus torto gabalą, lai jį lydi geros emocijos, valgymo malonumas, o ne savigrauža ir kaltė. Taip ir tortas būna skanesnis, ir aš laimingesnė. Žinau, kad tik auginant ir stiprinant tokį požiūrį galėsiu išlaikyti darną ir galvoje, ir lėkštėje bei gyventi draugiškai su savo priklausomybe: nebijoti jos, tikėti ir pasitikėti savimi. O svarbiausia – save mylėti. Nuo to viskas ir prasideda.