Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#ebcad2″ background_color=””]L[/edgtf_dropcaps]ietuvoje vis daugėja mokyklų, kuriose uniforma tampa privaloma kasdienybe. Tačiau nepaisant to, ar uniformas mokyklose dėvėti reikia ar ne, kai kuriose iš jų vyrauja griežtas požiūris į tai, kur yra riba, kada rūbai tampa nepadorūs.
Galima spėlioti, kad griežtas požiūris į aprangą mokykloje yra sovietmečio palikimas. Kada uniformų spalvos buvo „neblaškančios“, suknelių ilgis griežtai nustatytas ir viskas spinduliavo lygybe. Uniformos buvo tokios nebrangios, kad ir suaugusieji jas noriai pirko kaip kasdienius drabužius, dėl to ši apranga net tapo deficitu. Skirtumas tas, kad šiandien uniformų kainos ne visiems lengvai įkandamos. Be to, griežtai į apdarus mokykloje žiūrima ir ne posovietinėse šalyse.
Nuotrauka: The Guardian
Yra atvejų, kai dėl aprangos mokykloje buvo diskriminuojami vaikinai. Pavyzdžiui, Ekseteryje Anglijoje, prieš dvejus metus berniukai surengė protestą į mokyklą atėję su mergaičių uniforminiais sijonais, kai svilinant 30 laipsnių karščiui, jiems buvo draudžiama dėvėti šortus. Visgi, panašu, kad su didesniu pasipriešinimu dėl aprangos pasirinkimo mokykloje susiduria mergaitės.
Vienas dažnas mokytojų argumentas dėl netinkamos aprangos yra tas, kad ši blaškanti vaikinų dėmesį. Taigi, jei, pavyzdžiui, uniformos ant mergaičių kūnų leidžia vaikinams susikoncentruoti į mokslus, kodėl jas dėvi ir berniukai?
Žinoma, pamatinė uniformų paskirtis yra kurti priklausymo bendruomenei jausmą. O kas jei tai visų pirmų kuria ne priklausymo, o diskomforto jausmą? Jei varžo, kai lauke darosi labai karšta ar šalta? Ar ne svarbiau vaikui visų pirma jaustis gerai ir patogiai, pusę dienos leidžiant mokykloje?
Yra švietimo įstaigų, kuriose mokiniams netenka susidurti su diskriminacija dėl aprangos, todėl tokios istorijos gali pasirodyti netikėtos. Tačiau 8 merginos sutiko pasidalinti savo asmenine neigiama patirtimi, susijusia su mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų reakcijomis į jų išvaizdą.
Kamilė
Progimnazijoje, bebaigiant 7 klasę, buvo labai karštas birželis. Mokykla nerenovuota, klasėse siaubingai tvanku, lauke daugiau nei 30 laipsnių karščio. Direktorės įsakymu 6-8 klasių mergaitės negalėjo būti su trumpesniais šortais ar sijonais nei per keturis pirštus virš kelių. Jaunesnių klasių mergaitėms – galima. Paaiškinimas: karštis jau ir taip blaško bendraklasių dėmesį, bet jaunos mergaitės savo apranga dar labiau mažina berniukų produktyvumą.
Jovita
Vienai mokytojai užkliuvo ne apranga, bet mano raudonai lakuoti nagai. Metė repliką: „Su tokiais nagais į mokyklą!“ Tada labai supykau. Koks skirtumas, kokie tie nagai, juk ne nagus mokai.
Naomi
Jei direktoriui nepatikdavo sijono/šortų ilgis ar iškirptės gylis, liepdavo grįžti namo persirengti. Diena be uniformų būdavo kartą per savaitę. O žiemą po uniforma neleisdavo dėvėti kelnių (bet su pėdkelnėm gi šalta), kviesdavo klasės „neklaužadas“ klausyti moralo už kelnių nešiojimą po uniformos sijonu. Pavaduotoja man yra sakiusi „tu man šitoje mokykloje klounu nebūsi“, kai pamatė mano džinsus po uniforma.
Inesa
Pas mus mokykloje būna diena be uniformų, per kurią kartą atėjau su palaidine, prasidedančia nuo pečių. Viena mokytoja pamačiusi mane pakomentavo, kad turbūt nesusigaudau, kokioje vietoje esu ir jog paleistuvauti mokykloje nedera.
Gustė
Birželį per didžiuosius karščius šortai atrodė savaime suprantamas dalykas. Deja, mergaitėms tai buvo nuolat prikišinėjama, o beveik visiems vaikinams pavykdavo prasisukti be bausmių ar papeikimų.
Justė
Augau Naujajame Džersyje, taisyklės neleido nešioti šortų ar sijonų aukščiau negu siekia nuleistos rankos, arba tokių palaidinių, kurių petnešėlės yra plonesnės negu dviejų pirštų storis. Mokytojai, pavaduotojai ar direktoriui įtarus, jog apranga per trumpa arba per plonos petnešėlės, sustabdo koridoriuje, paprašo nuleisti rankas į šonus. Jeigu rūbai trumpesni, ar petnešėlės plonesnės nei du pirštai gauni įspėjimą.
Gavus daugiau negu 3 įspėjimus, palieka po pamokų 2-3 dienas (detention), bei tenka nuolat lankytis pas mokyklos psichologę (jų dažniausiai būna 3 ir viena būna priskirta mokiniui viso mokymosi metu, perėjus į high school keičiasi ir psichologė). Ten taisyklės griežtesnės, bet jų mokytojai laikosi mažiau.
Eglė
Mūsų klasės auklėtoja, tikra rakštis, kaip turbūt suprantama, neleido jokių trumpesnių sijonų. Taip pat mums, mergaitėms, būdavo draudžiama vaikščioti palaidais plaukais. Taip taip, palaidais plaukais! Aišku, mes vis tiek mokykloje būdavome palaidais, bet vos pamatydavome auklėtoją – iškart susirišdavom arklio uodegas, o jai pranykus iš akiračio, vėl pasileisdavom garbanas. Ir taip iki kokios 9 klasės. Ir dėl ko? „Nes palaidi plaukai per daug viliodavo berniukus.“
Viktorija
Liepimas prisidengti, išeiti iš klasės jeigu „taip atrodau“, apsivilkti kažką „ant viršaus“, niekinantys žvilgsniai. Dabar pagalvojus atrodo kaip didžiausia nesąmonė. Buvau eilinė paauglė su eiliniais rūbais. Gal kiek apvalesnio nei klasiokės kūno sudėjimo. Bet sijonai visuomet dengė užpakalį, o per iškirptę, kokia ji bebūtų, nelabai ir buvo kam matytis.
Tačiau tuo metu rūbai darė kažkokią mistinę įtaką. Pati dabar manau, kad tikrai ne juose esmė buvo. Dėl prigludusios palaidinės netapau mažiau imli, gabi, smalsi ar atsakinga. Kalbant mokytojų pasaulio terminais – mažiau pirmūnė, mažiau olimpiadų nugalėtoja, mažiau dar kažkas, ką tik galima sugalvoti. Bet tai tapo pakankama priežastimi, kad, nors ir turėdama puikius akademinius rezultatus, nebegalėjau būti verta pagyros, paskatos. Nes, na, mano gi sijonas trumpas, koks jau ten skirtumas, kas galvoje, reikia priminti, kad „ne taip atrodau“.
