Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c0e6d9″ background_color=””]Mano[/edgtf_dropcaps] instagramo paskyroje nuotraukos su mano partneriu Sauliumi surenka kone penkis kartus daugiau like paspaudimų, komentarų ir reakcijų negu įprasti mano įrašai apie vidinius atradimus, idėjas, jausmus. Anksčiau paauglės po mūsų nuotraukomis rašydavo #couplegoals, o kai pažįstama pasakė: „Pasisekė tau, kad Saulių sutikai. Iš karto visas gyvenimas pagerėjo,“ – aš stabtelėjau ir supratau, kad kažko čia aiškiai jau nepagaunu.
Savo partnerį myliu, branginu, džiaugiuosi juo – viso to neneigiu. Tai, kad mes turime labai daug gražių patirčių – žinoma. Tai, kad daug iš jo išmokau – be abejo, bet tuo pačiu noriu visiškai atsiriboti nuo fanatizmo ir nuo idealistinės meilės idėjų.
Anksčiau matydavau savo kiekvieną naują meilę kaip stebukladarį, kuris įžengs į mano gyvenimą ir jį „sutaisys“. Kartu su savimi jis atsineš didelį maišą meilės ir šilumos, kuriomis užkaišios visas mano vidines tuštumas ir spragas. Man nebereikės žvelgti į veidrodį – aš pamilsiu save per savo stebukladario akis. Aš murkdysiuos, plaukiosiu, maudysiuos toje mūsų meilėje, neišlįsiu iš patalų, o į lauką eisiu tik pasislėpusi už jo peties – nes tas gyvenimas, žinot, jis toks audringas, neaiškus, ir kartais labai baisus. Tad džiugu, nes nuo šiol su gyvenimu man nereikės susidurti vienai!
Yra daug būdų išvengti atsakomybės nuo gyvenimo: paskendimas meilėje – vienas iš jų.
Koks jis malonus tuos kelis mėnesius, kai aplink zvimbia hormonų spiečius ir sugelia visas įmanomas racionaliai mąstančių smegenų dalis. Gera ištirpti kito žmogaus glėbyje, tikėti, kad jis tau viską atneš ir viską išspręs, kad nuo šiol tau nereikės grumtis už savo svajones, nebereikės dirbti to bjauraus vidinio darbo, nes nuo šiol tu – tobulas(-a) ir viskas bus tobula.
Kai mano stebukladarys suvokdavo, kad buvimas su manimi yra kaip dviejų etatų neapmokamas darbas, imdavo po truputį tolti, kol galiausiai dingdavo kažkur horizonte arba situacija pasisukdavo dar kitaip: pastebėjusi, kad mano stebukladarys nėra tobulas ir neturi tiek daug išminties, kantrybės, valios, kad išspręstų už mane mano gyvenimą, aš nusivildavau juo, imdavau niekinti ir pati atsitraukdavau. Po kelių mėnesių, apraudojusi išsiskyrimą, jau dairydavausi, kas jį pakeis.
Nors ta mūsų meilė pirmus kelis mėnesius ir atrodydavo kaip tikri #couplegoals iš filmų: romantinius filmus mokėjau mintinai visus, dėl to būdavo labai lengva sukurti tą atmosferą. Dar fone – Cigarettes after Sex, seksualios asmenukės kartu ir didelio naivumo kupinos akys, kad štai, pagaliau, sutikau tą, kuris mane išgelbės nuo mano gyvenimo!
O gyvenimo vengti yra didelė pagunda: kai judi link savo svajonių, kai čiumpi tikslus už pažastų, tenka patirti visko: ir atstūmimą, ir kritiką, ir nerimą, ir tūkstantį nesėkmių, ir daug kitų sunkių jausmų. Dalykai nevyksta žaibiškai ir kartais reikia pakovoti kelerius metus, kad pajudėtum bent per centimetrą į priekį. Tuomet reikia rasti kaip save motyvuoti, padrąsinti, mokytis naujų įgūdžių. Tai skamba visiškai ne taip žavingai, kaip mirkti pataluose, klausantis CAS ir slepiantis už stebukladario peties.
Dienotvarkė tuščia, užtat širdis pilna.
Šiuo metu į santykius žvelgiu kur kas nuobodžiau ir racionaliau nei anksčiau. Jeigu ankstesnė Beata pamatytų, kaip kuriu santykius dabar, ji klaikiai nusiviltų, apšauktų mane nuobodybe ir gal net pravirktų. O dabartinė aš dar niekad nejuto tokios ramybės, saugumo ir pilnatvės.
Dabar daugiau darau, negu kalbu. Supratau, kad tą žodį „myliu“ galima kartoti po septyniasdešimt kartų per dieną ir rašyti vienas kitam gražias poemas instagrame, bet, susidūrus su santykių krize, nemokėti susikalbėti. Dėl to renkuosi mokytis, knistis prie giluminių savęs ir partnerio supratimo šaknų. Jų nepademonstruosi socialiniuose tinkluose ir jos niekada nėra baigtinis rezultatas. Bet vien bandymas tai daryti – yra tikrieji #couplegoals.
Jau porą metų esu oficialiai savo gyvenimo prezidentė.
Aš nustojau tikėti, kad mane kažkas išgelbės ir kad kažkas turi galią sudėlioti už mane mano svajonių gyvenimą.
Nustojau slėptis nuo gyvenimo, nustojau jo vengti. Aš pasitikau jį ir paėmiau už pažastų. Jaučiuosi nusivylusi, kad mano iliuzijos, kurias puoselėjau, buvo laiko švaistymas, bet tuo pačiu jaučiu kiekvieno savo raumens susikaupimą ir jėgą. Jaučiu savo rankas ir žinau, kad jeigu mane kažkas ir pakels link debesų – tai tik jos. Jaučiu dėkingumą sau, kad kuriu, kuriuosi ir įsikuriu.
Savo gyvenimą matau kaip 10 dalių tortą. 2 dalim dalinuosi su savo partneriu, o kitos 8 – yra mano asmeninės dalys, į kurias telpa mano pomėgiai, mintys, knygos, tikslai, sportas, draugai. Aš neketinu niekam atiduoti šio viso torto, nes visi turime savus. Ir, netgi toms 2 dalims pasitraukus, man liks visos aštuonios. Romantinė meilė yra gražu, bet ji yra tik gyvenimo dalis, o ne visas gyvenimas. Nepameskime savęs pačių ja mėgaudamiesi.
