Mūsų tualetas be durų

Teksto autorė Augustė Čebelytė
Iliustracija Gabija Zavadskė

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]ažkada perskaičiau interviu, kuriame ką tik vaikelio susilaukusi moteris pasakojo, kaip džiaugiasi ir didžiuojasi savo sprendimu gimdymo metu neprisileisti šalia vyro ir palikti jį laukti už durų, klausantis, bet, gink dieve, nematant: „Man atrodo, kad vyras neturėtų matyti savo moters tokioje būklėje. Juk viskas ten taip negražu…“

Žodžiu, moteris – tai sterilumo įsikūnijimas, kuriai pažastyse neauga plaukai ir kurios nagai patys laiku patrumpėja.

Tąkart tai perskaičiusi pasibaisėjau taip, kaip kartais pasibaisi žmonės, skaitydami vulgarius dalykus arba išsamų ir konkretų anatomijos vadovėlį. Atsiriboti nuo tamsiosios savo kūno pusės ir stengtis gyventi amžinai romantiškame pasaulyje, mano galva, reiškia mąstyti tik viena galvos puse ir žiūrėti tik viena akimi.

Mano tėvų namuose tualetas ir vonia visada buvo atskirti stora siena, užimančia be galo daug vietos, ir, svarbiausia, atskiriančia vienokių kvapų pasaulį nuo kitokių. Tėvas teisindavosi, bet iš tiesų buvo kompleksuotas ir ten, kur eina tam, kad taptų švarus, nenorėdavo įsileisti nė kruopelytės to priešingybės. Taip daro mergaitė, ką tik pradėjusi draugauti su vaikinu: makiažas slepia rytines traiškanas, kvepalai slepia netyčinį pirstelėjimą, o kojinės – nekarpytus kojų nagus.

Kai mudu su vyru įsirengėme savo butą ir įsikėlėme gyventi kartu, norėjome vientisos erdvės, neatskiriančios mūsų vienas nuo kito ir nesuteikiančios pagundų susipykus užtrenkti durų, pasislėpti savo kambary ir kartoti: „Čia mano erdvė, man reikia mano erdvės, man reikia nuo tavęs pailsėti, man reikia pabūti su savimi.“ Su savimi aš būnu kiekvieną savo gyvenimo minutę – aš neatskiriu savo realaus kūno nuo idealizuoto jo įsivaizdavimo. Mano antroji pusė jį mato ir juo kvėpuoja, nes atimti iš jo tą dalį manęs reikštų rodyti jam blizgantį paveiksliuką ir galvoti, kad mano vyras tiek ir tesugeba mylėti – grožį ir perlinius dantis. Norėdami to pasisemti, mes nueiname į meno galeriją ir nusiperkame dantų pastos. Norėdami gyventi kartu, mes esame mes.

Mūsų tualetas ir vonia ne tik neatskirti garsą sugeriančiu tinko sluoksniu, bet ir palikti be durų.
Galvojome: „Hmm, o jeigu norėsime pasikviesti draugų?“ Taigi, mielų draugų labui svarstėme variantą savo namus padalinti į dvi erdves, tačiau aš niekaip nesiryžau aukoti savo principo.

Tai, jog mūsų tualetas neturi durų, reiškia, jog mano vyras viską girdi ir, kai nori, gali viską ir pamatyti. Įsivaizduojate, mergaitės iš pasimatymo? Mano vyras žino, kad aš nekakoju drugeliais.
Prieš daugiau nei dešimt metų, mudvi su drauge labai įtemptai diskutavome, kaip čia reikės gyventi ir ką čia reikės daryti, kaip žiūrėti vyrui į akis ir su juo kalbėtis ryte, vos tik atsikėlus, susivėlusiais plaukais ir smirdančia burna:
–Gal reikia visada atsikelti pirmai ir, stengiantis jo nepažadinti, nueiti į vonią pasidažyti?
–Aš tai manau, jog visąlaik ant naktinio stalelio turėsiu stiklinę vandens ir dažnai gersiu, kad nesmirdėtų iš burnos.
–Sugalvojau!
–Na? Sakyk!
–Reikia į pagalvę įsisiūti kramtomos gumos pakelį, kad ryte iš karto būtų galima kramtyti.

Tada tai atrodė kaip geniali idėja, leidžianti pasislėpti, užsimaskuoti ir išsaugoti dirbtinį savo tobulumą. Bet dabar aš labai mėgstu legendą apie Babelio bokštą. Yra baisu, kai žmogus nenori būti žmogumi ir, tokiu būdu, neleidžia to ir kitam.

Kuo sakinys „Ei, tik nepamiršk papurkšti gaiviklio!“ skiriasi nuo „Nepamiršk užsirišti šaliko!“, „Nepamiršk išgerti vaistų!“, „Nepamiršk patikrinti pašto dėžutės!“, „Nepamiršk nupirkti pieno kavai!“? Ar tai – tabu, apie kuriuos tarpusavy nevalia kalbėti porai, neminėtini dalykai, kurių egzistavimą ignoruojame, užsimerkiame, užsikemšame ausis ir nosį, kad tik nesugriautumėme žvakių švieselių ir iki blizgėjimo indaplovėje išplautų vyno taurių sukurtos jaudinančios atmosferos?

Man kūnas – tai nedalomas vienetas, kuriame daili pudra ant skruostų ir žandai apačioje yra lygiaverčiai partneriai. Jis turi tokią pačią teisę apsivalyti ir paskui vėl prisipildyti, kaip ir siela, ir jei verkiame vyrui ant peties, jei kalbamės su juo apie perskaitytas knygas ir kartu vaikštome į teatrą, galime neslėpti ir to, jog mums lengviau ir geriau pasidarė visomis prasmėmis.

Jei mokame mylėti kūno grožį, mokėkime mylėti ir jo purvą, kitaip tariant, tamsiąją pusę, antrąjį sluoksnį. Yra begalė dalykų, to antrojo sluoksnio neturinčių, ir jie dėl to nepasidaro gražesni, – pasidaro tik nuobodesni. Yra begalė dalykų, kuriems užtenka tik paviršinio mano dėmesio, tik paviršinio mano žvilgsnio, tik paviršinės mano meilės, bet mano antroji pusė iš manęs reikalauja kur kas daugiau. Jo ir mano kūnai – taip pat.

Draugės ir draugai visgi bijos pas mus užsukti, baimindamiesi, jog negalės pasinaudoti tualetu, mat ten nėra durų. Bet tegul jie gėdijasi. Man svarbiausia, kad savo namuose aš – visiškai laisva ir neapribota jokiais medienos lakštais, ir čia – paskutinė vieta, kur aš noriu kažką nuo kažko slėpti.