Intymumas tarp vyrų: ar tikrai nebegėda?

Iliustracijų autorė: Agnė Čižauskaitė

O dabar pabandykite įsivaizduoti, jei visa tai vyksta poroje, kuri nesusideda iš vyro ir moters, bet iš dviejų vyrų?

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c0e6da” background_color=””]I[/edgtf_dropcaps]ntymumas, seksas bei erotika dažnai būna nustumiami į namus, arba dar tiksliau – į miegamąjį. Ten pora – beveik visada vyras ir moteris, ir, pageidautina, susituokę – gali daryti ką nori. Ištraukti tą intymų gyvenimą iš poros miegamojo yra paprasčiausiai gėdinga. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Mums gėda kalbėti su tėvais arba vaikais apie seksualumą, to nenorime daryti mokyklose ir su draugais nenorime dalintis tuo, kas „turi“ būti tik tarp poros.[/edgtf_highlight]

Mums gėda kalbėti su tėvais arba vaikais apie seksualumą, to nenorime daryti mokyklose ir su draugais nenorime dalintis tuo, kas „turi“ būti tik tarp poros.

Tokia situacija, be abejo, yra mažų mažiausiai neadekvati. Geriausiu atveju, asmenys paprasčiausiai nežino, kaip išreikšti save intymioje aplinkoje; blogiausiu atveju, tai yra daroma pavojingais būdais, ar net tampa visuomeninės sveikatos problema. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]O dabar pabandykite įsivaizduoti, jei visa tai vyksta poroje, kuri nesusideda iš vyro ir moters, bet iš dviejų vyrų?[/edgtf_highlight] Jeigu gėda yra kalbėti apie intymumą, nes mes prie to nepratę, bent jau nėra gėdinga pats faktas, kad intymumas yra heteroseksualus.

Kol turbūt nė vienas nėra visiškai laisvas, kalbėdamas apie savo intymų ar seksualinį gyvenimą bei sveikatą, tokių privilegijų homoseksualūs asmenys turi dar mažiau. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Mums ne tik gėda, bet mes jaučiame realų pavojų, nes galime būti apkaltinti propagandistais ar net prarasti savo geriausius draugus ar šeimą.[/edgtf_highlight] Taip pat galioja ir dvigubas standartas: kuomet homoseksualūs asmenys prabyla apie seksą, jie apibūdinami tik pagal jų seksualinius pasirinkimus, o ne emocinį ryšį su tos pačios lyties atstovais. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Bet kokios kalbos apie fizinį intymumą tampa lyg ir patvirtinimu homofobams, kurie mano, jog homoseksualumas yra tik seksualinių poreikių tenkinimas.[/edgtf_highlight]

Taip pat galioja ir dvigubas standartas: kuomet homoseksualūs asmenys prabyla apie seksą, jie apibūdinami tik pagal jų seksualinius pasirinkimus, o ne emocinį ryšį su tos pačios lyties atstovais.

Bet kodėl būtent vyrams, kurie jaučia potraukį kitiems vyrams (ang. Men who have sex with men, arba MSM), dar vis nėra nebegėda? Ir kokios yra tos gėdos fizinės ir emocinės pasekmės? Dalinuosi savo ir savo pažįstamų asmeniniais pastebėjimais, kurie, tikiu, gali būti pritaikomi žymiai daugiau žmonių gyvenimams.

Homofobijos internalizavimas

Pabandykite įsivaizduoti, kad turite faktiškai nepakeičiamą potraukį, bet jo realizavimas jums tuo pačiu metu sukelia didelį pasišlykštėjimą ir savęs nekentimą? Plačiąja prasme tai yra internalizuotos homofobijos apibrėžimas: [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]pasidavimas visuomenės spaudimui nekęsti ir gėdytis savo paties lytiškumo bei potraukio kitiems vyrams. [/edgtf_highlight]Neapykantos internalizavimas nėra tik LGBT asmenis apimantis reiškinys. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Moterys, kurios šventai tiki, kad vyrai yra pranašesni, yra taip pat dažnai naudojamas internalizuotų stereotipų ir neapykantos pavyzdys.[/edgtf_highlight]

Tai yra internalizuotos homofobijos apibrėžimas: pasidavimas visuomenės spaudimui nekęsti ir gėdytis savo paties lytiškumo bei potraukio kitiems vyrams.

Kuomet didžioji dauguma visuomenės tau sako, kad tavo potraukis yra gėdingas, nuodėmingas, iškrypęs ar net ligotas, visiškai normalu pradėti tuo tikėti. Problema su seksualine orientacija yra ta, kad jos pačios nekentimas labiau prisideda prie emocinės sveikatos blogėjimo, negu realaus „išsigydymo“ nuo kažkokio tai nereikalingo potraukio. Kuomet visuomenėje gaji religija, kurios atstovai aršiai reiškiasi prieš LGBT bendruomenę, o įkvepiantys (arba tiesiog paprasti) neheteroseksualūs asmenys visiškai nematomi ir cenzūruojami, bus visiškai nenuostabu, kad šeimų bei švietėjų pagalba LGBT asmenys internalizuos bent dalį neigiamų stereotipų.

Ši savi-neapykanta nėra tik homofobijos rezultatas – čia svarbu ir stereotipinis bei konservatyvus „vyriškumo“ supratimas.[edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””] Kuo labiau „tikras“ vyriškumas yra asocijuojamas su agresija, dominavimu (ypač moterų/partnerių atžvilgiu), ir emocijų nereiškimu, tuo sunkiau bus neheteroseksualiems vyrams reikštis intymioje aplinkoje su vyru, bijant prarasti šį „vyriškumo“ šaltinį.[/edgtf_highlight]

Internalizuotos homofobijos idėja mums padeda geriau paaiškinti, kodėl kai kurie neheteroseksualūs vyrai jaučia kaltę dėl savo orientacijos. Gerai pamenu, jog visą gyvenimą tą potraukį turėjau, bet vis tiek maniau, kad fizinis kontaktas tarp vyrų yra šlykštus dalykas. Su tuo kovoti teko nuo tada, kai apskritai pradėjau suvokti, kas yra seksualumas. Dabar, kai man jau yra 24 metai, man vis dar sunku ir nemalonu savo partneriui naudoti epitetus ir malonybinius kreipinius. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Iki beveik 22 metų man buvo gėda prieš save laikyti kito vyro ranką, ką jau bekalbėti apie lengvą bučinį.[/edgtf_highlight] Tai taip pat atitolina savirealizaciją bei galimą intymų kontaktą su, dažnai, vienintele grupe, su kuria to intymumo norisi.

Tai vidinė kova, kurios patirti nereikia daugeliui heteroseksualių asmenų, ir su kuria ganėtinai sunku tapatintis. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Nenuostabu, kad nemažai homoseksualių asmenų nusprendžia tuoktis su moterimis, nors giliai širdyje jie žino, jog tokia santuoka bus pasmerkta. [/edgtf_highlight]Ši vidinė homofobija taip pat prisideda prie tikrosios homofobijos: vyrai, kurie jaučia potraukį vyrams, gali pradėti bandyti įrodinėti, kad nėra homoseksualūs. Kartais tai gali pavirsti patyčiomis ar kitų neheteroseksualių vyrų izoliacija. Galiausiai, savo seksualinės orientacijos atmetimas yra turbūt pagrindinė priežastis, kodėl šie asmenys eina pas „specialistus“, kurie gydo homoseksualumą. Šis gydymas, kaip nėra paslaptis, yra nepaprastai luošinantis ir neefektyvus.

Nenuostabu, kad nemažai homoseksualių asmenų nusprendžia tuoktis su moterimis, nors giliai širdyje jie žino, jog tokia santuoka bus pasmerkta.

[edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Homofobinių mitų tiražavimas reiškia, kad mes neturime tiek pat galimybių patirti paauglystę ar jaunystę taip pat, kaip mūsų heteroseksualūs draugai: ji dažniau stokoja romantinių draugysčių, yra pilna spintoje tykančios vienatvės, be jokio eksperimentavimo, kuris galėtų padėti ateityje mėgautis intymumu.[/edgtf_highlight]

Informacinė aklavietė

Nenoriu ginčytis, kad vaikai ar paaugliai daug šneka apie seksą ar santykius, nes tai nėra tiesa. Puikiai pamenu, kaip mano mokykloje berniukams per lytiškumo pamoką buvo sakoma, kad masturbacija yra nuodėmė, homoseksualumas yra blogai ir seksas turėtų vykti tik po santuokos. Kiti pokalbiai yra neformalūs, tarp bendraamžių, juose gausu mokslinių netiesų bei dezinformacijos.

Bet vienas dalykas yra aiškus: heteroseksualus vaikinas savo geriausiam draugui apie savo lytiškumą nesakys nebent todėl, kad yra keista ar gėda. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Homoseksualūs ar biseksualūs vaikinai tą gėdą ir keistumą laiko širdyje gan seniai, bet dar ir bijo išsiduoti draugui ir jį prarasti.[/edgtf_highlight]

Faktas yra tas, kad net ir neturint lytiškumo pamokų mokyklose, šaltinių apie heteroseksualų seksą galima rasti žymiai lengviau: per TV, tėvus, filmus ar gydytojus. Ne visi šie šaltiniai yra tobuli, bet jie egzistuoja. LGBT asmenims tokios informacijos yra žymiai mažiau, ji menkai pasiekiama lietuvių kalba. Teiravimasis vyresnių asmenų paprasčiausiai nėra galimybė, nes bijome stigmos. Galų gale, ką gi jie galėtų patarti, jeigu patys nėra homoseksualūs? Pastarųjų, kuriems nėra gėda, ir kurie nebijo garsiai apie tai šnekėti, taip pat labai mažai, o bet koks viešinimas gali būti cenzūruojamas ar palaikomas tvirkinimu ar propaganda.

Ką darai tuo atveju, kai turi mažai prieigos prie informacijos (ar, bent jau, nemanai, kad ji reikalinga, nes niekas to nesakė) ir negali nieko pasiteirauti? Galima tikėtis, kad paprasčiausiai susilaikysi, bet tokie lūkesčiai nėra realistiški, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Labiau tikėtina, jog šie žmonės toliau eksperimentuos, tačiau nežinos, kaip tai daryti saugiai. Dažnai pabrėžiama, jog ŽIV yra statistiškai dažniau pasitaikanti infekcija tarp homoseksualų, bet nėra susimąstoma, kodėl tai galėtų būti tiesa tose šalyse, kur tokia statistika egzistuoja – būtent todėl, kad žmonės nesinaudoja prezervatyvais, nepagalvoja, jog jiems gali kažkas nutikti.

Dar blogiau – užsikrėtus bet kokia lytiškai plintančia liga, žmonės pasimeta, ir nežino, ką daryti. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]ŽIV atveju, šie asmenys paprasčiausiai nesitikrina. Kuo vėliau sužinai, tuo sunkesnis bus gydymas, ir tuo didesnė tikimybė susirgti AIDS. [/edgtf_highlight]Kitų ligų atveju situacija panaši: gėda tirtis, nes dar kas nors sužinos, ir taip yra atidedamas jos gydymas. Sužinojus, jog infekcija pateko į sistemą, bijoma prisipažinti tėvams ar globėjams, nes būtų galima patirti diskriminaciją. Itin konservatyvios grupės, kurios priešinasi lytinio švietimo programoms, nesuvokia, jog prisideda prie visuomeninės sveikatos problemų bei šių ligų plitimo.

Itin konservatyvios grupės, kurios priešinasi lytinio švietimo programoms, nesuvokia, jog prisideda prie visuomeninės sveikatos problemų bei šių ligų plitimo.

Šios gėdos problemos neprasideda ir nesibaigia užkrečiamomis ligomis, bet yra susijusios ir su fiziniu, seksualiniu, ar intymiu smurtu artimoje aplinkoje, o nekalbėjimas šias problemas tik gilina. Džiaugiuosi, jog reikalingą informaciją susiradau pats, bet dauguma santykius pradeda anksčiau, nei aš, ir nebūtinai yra tokie atsargūs.

Išorinis santykių ardymas

[edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]„Bet kaip tai paaiškinti vaikams?“ Šis klausimas, dažnai užduodamas retoriškai, mane nepaprastai liūdina. Pirmiausia dėl to, jog jis neatitinka realybės – realybėje jis yra visiškai atvirkščias. Kaip man tai paaiškinti savo tėvams? Draugams? Bendradarbiams? Kaimynams?[/edgtf_highlight]

Bet kaip tai paaiškinti vaikams?“ Šis klausimas, dažnai užduodamas retoriškai, mane nepaprastai liūdina. Pirmiausia dėl to, jog jis neatitinka realybės – realybėje jis yra visiškai atvirkščias. Kaip man tai paaiškinti savo tėvams? Draugams? Bendradarbiams? Kaimynams?

Būkim biedni, bet teisingi: [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]vaikai, pamatę du besibučiuojančius vyrus visiškai nesutriktų, jeigu nebūtų primaitinti šlykščios homofobinės propagandos.[/edgtf_highlight] Tada jiems ir aiškinti nieko nereikėtų! Tačiau aiškintis tenka būtent mums. Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia apie sielos draugę, visada turiu vidinę dilemą: ar pasakyti, kad šiuo metu tai yra draugas, ar linktelti ir keisti pokalbį? Daug kam nėra akivaizdu, net man pačiam nebuvo, iki kol pradėjau ilgalaikius santykius: juos vystyti konservatyviose šalyse yra itin sunku. Visiškai nenuostabu, kad tikimybė, jog vyresni neheteroseksualūs vyrai liks vieniši senatvėje yra 50% didesnė.

Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia apie sielos draugę, visada turiu vidinę dilemą: ar pasakyti, jog šiuo metu tai yra draugas, ar linktelti ir keisti pokalbį?

Homofobai dažnai mėgsta teigti, kad homoseksualai paprasčiausiai yra kartu dėl sekso ir būtent todėl jie itin dažnai keičia partnerius. Realybė galėtų juos nustebinti. Įsivaizduokite: pasakote bet ką apie savo partnerį pašaliniam asmeniui, o jis palaikytų tai demonstracija ar propaganda ir lieptų tiesiog „daryti tai namuose“? Tai nėra paprasčiausiai nemalonu, bet tai sukelia realių įtampų santykiuose. Slėptis niekada nėra malonu. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Geriausiu atveju, mes apie savo širdies draugus paprasčiausiai nekalbame, nes bijome išvarymo iš namų ar draugų praradimo. Blogiausiu atveju, kuomet yla išlenda iš maišo, mūsų aplinka labiau linkusi nepritarti bet kokiems santykiams su tos pačios lyties atstovu ir taip verčia rinktis tarp platoniškų ir romantinių santykių. Įtampos didėja tuo atveju, kai vienas iš partnerių yra žymiai atviresnis už kitą. Po ilgo laiko gali pasirodyti nesąžininga, kad mano draugas priimamas mano namuose ir šeimoje, bet aš prieš jo tėvus vis dar tiesiog esu „geras draugas“.[/edgtf_highlight]

Galų gale, svarbu suvokti, kad yra daug struktūrinių sunkumų. Man asmeniškai yra skaudu, kad negaliu išreikšti jokio fizinio intymumo savo partneriui, kai kartu vaikščiojame mieste. Bet koks rimtesnis pokalbis ar ginčas privalo būti nukeltas, kol mes užsidarome bute ar randame saugesnę vietą. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Ne taip interpretuotas apsikabinimas ar rankos paėmimas, daug kur gali kainuoti net gyvybę. Kai kur nuomininkai nenorėtų nuomoti buto žinodami, kad du vyrai iš tiesų yra pora, o ne geri draugai. Mes niekaip negalime įteisinti ilgalaikių santykių ir vienas kitam įsipareigoti finansiškai. Šie faktoriai prisideda prie to, kad santykiai gali iširti žymiai greičiau, dėl išorinio spaudimo ar nusivylimo.[/edgtf_highlight]

Man yra skaudu, kad aš negaliu išreikšti jokio fizinio intymumo savo partneriui, kai kartu vaikščiojame mieste.

Nebenoriu gėdytis

Gėdos jausmas tikrai labai nualina, ypač jeigu jis juntamas ketvirtį amžiaus. Aš pasipasakojau jau daugeliui ir paprasčiausiai nustojau priimti neigiamus komentarus. [edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””]Nesileisiu žeminamas – nesvarbu, ar mane žemins draugas, bendradarbis, šeimos narys, ar nepažįstamas.[/edgtf_highlight] Projektuojamas pasididžiavimo jausmas yra savisaugos instrumentas ir paprasčiausiai instinktyvus išgyvenimo būdas.

Bet jis yra visiškai melagingas. Mane dažnai prigauna. 8 metai katalikiškos mokyklos ir dar daugiau metų katalikiškos (ir sekuliarios homofobijos) padaro savo. Man gėda taisyti žmones, kurie numano, kad mano partneris yra mergina. Man visada neramu parašius bet ką Feisbuke ar kitur ir aš esu pasiruošęs trinti žeidžiančius komentarus bei grasinimus. Man net ir šiandien kartais gėda būti intymioje aplinkoje tik su savo partneriu, nes visad prisimenu Lietuvoje įgytą „švietimą“ apie lytiškumą.

Man gėda taisyti žmones, kurie numano, kad mano partneris yra mergina.

Nenoriu sakyti, kad tai yra tipinė patirtis – tokios paprasčiausiai nėra. Kai kurie turi dėl rimtų psichologinių problemų dėl patirtos gėdos, kai kurie pasitraukė iš gyvenimo, kai kurie nusprendė „tapti heteroseksualiais“, o dar kiti gyvena gyvenimą visiškai pilnavertiškai. Tikiuosi, kad pastarųjų vis daugėja.[edgtf_highlight background_color=”#c0e6da” color=””] Svarbu tik prisiminti, kad jų daugėja ne savaime, o todėl, jog mes dalinamės, vienas kitą mokome, ir reikalaujame pagarbos.[/edgtf_highlight]

Taip pat gali patikti: Vyrams, kurie miega su vyrais