Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Tekstą atsiuntė mūsų skaitytoja
Iliustracijų autorė Živilė Geina
Sveiki,
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]M[/edgtf_dropcaps]an dvidešimt, ir aš vis dar „nekalta“. Ir ne, aš nesu pernelyg drovi, nesėdžiu nuolatos namie, nevaikštau ir su maišu ant galvos. Taip, aš bendrauju su daug žmonių, studijuoju, aktyviai dalyvauju savo universiteto gyvenime, dirbu. Ne, nesijaučiu negraži, man patinka mano atvaizdas veidrodyje. Ne, aš niekada neturėjau vaikino.
Beskaitinėdama Nbgd straipsnius, klausydama podcastų ir apskritai domėdamasi seksualumo temomis supratau vieną dalyką – kad žmonėms poreikis tai tyrinėti atsiranda labai skirtingu laiku. Nusprendžiau pasidalinti savo mintimis ir parašyti būtent toms ir tiems, kurie, kokio amžiaus bebūtų, jaučiasi keistai, tarsi būtų nenormalūs dėl savo seksualinio nepatyrimo. Neabejoju, kad mūsų tokių yra ne vienas – šiek tiek nesusipratusių gyventojų šiame seksualumo persmelktame pasaulyje.
Visuomenėje lyg ir yra tam tikros nuostatos, kada pradėti lytiškai santykiauti yra per anksti, kada – normalu, ir kada jau „nepraradus nekaltybės“ gėda bet kam apie tai prisipažinti. Jaučiu, kad gal ir patenku į tą paskutinę kategoriją, ir dėl to nusprendžiau rašyti straipsnį anonimiškai.
Pirmiausia, nemanau, kad neturėti lytinių santykių ar atidėti juos vėlesniam laikui yra kažkas blogo ar nenormalaus. Bet aš pabandžiau pasigilinti ir atsekti, kokios gali būti šaknys to, kad žmogus, kuris nemato savęs kaip aseksualaus ir savo ateitį įsivaizduoja santykiuose, gali praleisti visą paauglystę ir dar daugiau neturėdamas jokių lytinių patirčių.
Priežasčių neužsiimti seksu gali būti visokių
Pavyzdžiui, žmonės nesijaučia pasitikintys savimi ir savo kūnu, nėra matę darnaus dviejų partnerių ryšio, arba tiesiog nejaučia tam poreikio. Mano atveju, tai buvo visi šie dalykai viename. Esu užaugusi tik su vienu iš tėvų, ir mes nei šeimoje, nei su seneliais niekuomet nekalbėdavome apie vyrų ir moterų santykius, kol man nesuėjo maždaug šešiolika ir nepradėjau pati pamažu jausti ir atrasti savo potraukio priešingai lyčiai. Bet pati būdama iš prigimties su ne itin išreikštu seksualumo poreikiu ir neturėdama labiau ką nors nutuokiančių draugių, aš neturėjau visiškai jokio supratimo apie tai, kaip santykiai mezgasi, vystosi ir apskritai veikia. Neseniai pagaliau atvirai kalbėjausi apie šiuos dalykus su teta, ir ji prisipažino, kad kol netapo pilnametė, nežinojo, kaip iš tikrųjų atsiranda vaikai. Gal tai skamba keistai, kai dabar galima ką tik nori pagooglinti, bet tai nekeičia fakto, kad nekalbėjimas apie santykius ir lytiškumą vis dar keliauja iš kartos į kartą. Ir nors tiesa, kad nėra prasmės kaltinti savo šeimos dėl kažkokių auklėjimo spragų, bet kai aš turėsiu vaikų (o aš tikiuosi jų kada nors turėti), norėčiau, kad jie augtų žymiai atviresnėje aplinkoje, kur reikšti savo jausmus, įsimylėti ir apie tai kalbėtis būtų visiškai normalu ir priimta.
Tai vienas iš paaiškinimų.
Ar tikrai šitas žmogus yra tas?
Na, sakysite, bet seksas juk nebūtinai turi būti su antrąja puse, juk daug žmonių jaunystėje tiesiog tyrinėja save, leidžiasi į keistas seksualines patirtis, ir taip toliau. Aš irgi mėginau tą daryti, ir tikrai esu buvusi ne vienoje situacijoje, kai seksas būtų buvęs praktiškai vienintelė įmanoma atomazga. Tačiau tada vis įvykdavo keistas dalykas: aš kaskart imdavau ir pagalvodavau, ar tikrai visus šiuos metus laukiau dėl šito momento, dėl šito žmogaus? Ir kiekvieną kartą atsakymas mano galvoje būdavo neigiamas. Suprantu, kad daugelis šiuolaikinių žmonių mato lytinius santykius kaip kažką labiau kasdieniško, tačiau dar labiau suprantu tuos, kurie jaučiasi nejaukiai bandydami vienos nakties nuotykius. Iš patirties ir asmeninių pokalbių žinau, kad tokie žmonės negali tiesiog perlipti per savo vidinius principus, sakančius, kad seksas nėra kažkas visiškai paprasto ir įmanomo su bet kuo nors kiek patraukliu. Vis dėlto, tai juk arčiausias įmanomas prisilietimas prie kito žmogaus, o tai, ypač patiriant pirmą kartą, nėra toks jau kasdieniškas dalykas. Kalbant iš šios perspektyvos, sunku pasakyti ką nors objektyvaus, bet svarbiausia, ką noriu pabrėžti, kad „nekaltybės saugojimas“ nebūtinai reiškia kažkokius gilius religinius principus. Tai gali būti tiesiog tam tikra vidinė nuostata ir nuoseklumas su pačiu savimi, nenoras vėliau gailėtis, arba tinkamesnio momento bei žmogaus laukimas.
Vis dar gėda
Dabar, mąstydama apie savo situaciją jaučiuosi dvejopai: viena vertus, atrodo, kad mano gyvenimas būtų paprastesnis, jei tas pirmas kartas jau būtų įvykęs ir nebereikėtų apie jį mąstyti. Sutikus potencialų vaikiną nebereikėtų galvoti scenarijaus apie tai, kaip jis sureaguotų, kai prisipažinčiau, kad jis man yra pirmas. Kita vertus – koks skirtumas, ką kas pagalvos, juk tai vien mano kūnas ir iki šiol buvę mano sąmoningi pasirinkimai, kurių nė vieno nesigailiu. Turbūt geriausia, ką žmogus tokioje situacijoje gali su savimi padaryti, tai atsipalaiduoti ir priimti save tokį, koks yra, su visa savo nepatirtimi, ir likti atviras naujiems išgyvenimams, kurie, anksčiau ar vėliau, vis tiek ateis.
Tai idealus variantas. Tačiau man vis dar gėda ir dažnai norisi pulti pirmam pasitaikiusiam vyrui vakarėlyje į glėbį, kad tik patapčiau kaip visi ir galėčiau sau šnekučiuotis su draugėmis apie seksą, žinodama dalykus iš patirties. Taip ir padaryčiau, bet kaipgi tas momentas, kai reikės savo partneriui apie „nekaltybę“ pasakyti?!
