Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Nuotraukos iš pašnekovės archyvo
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]Ž[/edgtf_dropcaps]inojimas –mergaitė ar berniukas – mūsų visuomenėje vis dar nulemia tai, kaip vaikas bus auginamas, kokios spalvos drabužiais bus rengiamas, kaip bus bendraujama ir kokias lyčių normas bei vaidmenį jam priskirs tėvai, o vėliau ir aplinka. Nuo mažens vaikams priskiriami lyčių stereotipai tapo tokiomis senomis ir įprastomis taisyklėmis, jog mes jų nebepastebime. Mažą mergaitę apipilame tokiais komplimentais, kaip: graži, švelni, trapi gėlelė , kai berniukas girdi žodžius: stiprus, tvirtas, sveikas kūdikis. Ir tai tik pradžia. Vėliau, augdami, mes susiduriame su dar didesniu taisyklių rinkiniu, kuris priskiriamas vyro arba moters lyčiai. O žaislų, drabužių ir reklamos industrijos kasdien skatina tėvus rinktis tarp mėlynos ir rožinės.
Tačiau ne visi tėvai yra patenkinti lyties nustatytomis normomis, kurios nusako, kaip berniukams ir mergaitėms leidžiama ar draudžiama elgtis. Nenorėdami įsprausti savo vaikų į stereotipų formuojamus rėmus, tėvai vis dažniau renkasi tėvystę, nesiremiančią lyčių stereotipais (ang. gender-neutral parenting).
O kas gi yra tas GNP (gender-neutral parenting arba tėvystė be lyčių stereotipų?)
Šis pasaulyje vis labiau plintantis auklėjimo būdas dar neturi tikslios apibrėžties ir gali būti kelių lygių. Vieni tėvai pasirenka niekam neatskleisti savo vaiko lyties, suteikdami jam laisvę paaugus identifikuoti savo lytį pačiam/-iai. Kiti tėvai renkasi kiek švelnesnį tokio auklėjimo būdą: neskirsto žaislų, leisdami vaikui žaisti su mašinytėmis, slaugyti lėles, konstruoti ir pan., vengia rožinių ir mėlynų drabužių, renkasi neutralesnes spalvas, taip pat vengia įprastinių mamos ir tėčio rolių, kuomet mama nuolat plauna indus ir gamina šeimai pietus, o tėtis kieme pjauna žolę ir įkala vinį į sieną. Taigi, svarbiausias šio auklėjimo tikslas yra suteikti vaikui šansą atrasti tai, kas jis yra, jo neribojant.
Kaip nusprendėte pasirinkti GNP?
Noras ir supratimas atėjo natūraliai. Manau, kad mūsų visuomenė per daug sugadinta lyčių stereotipų. Aš nenorėjau, kad mano vaikas augtų su jo/jos lyčiai priskirtais vaidmenimis. Berniukai nuo mažens girdi žodžius: „Tikri vyrai neverkia, susiimk.“ Vėliau jie tampa vyrais, kurie nemoka išreikšti savo emocijų ir dažnai renkasi smurtą ar alkoholį joms reikšti. O mergaitėms sakoma, kad moterys turi būti gražios ir tvarkingos, jos padeda mamai virtuvėje, tvarko namus, nesispjaudo ir šneka kultūringai. Tai girdėdamos, mergaitės užaugusios kenčia, nes apsikrauna nuo vaikystės priskirtomis atsakomybėmis. Susiformuoja modelis, kad moteris turi būti ideali žmona ir vaikų mama, kuri viskuo pasirūpina pamiršdama save.
Berniukai nuo mažens girdi žodžius: „Tikri vyrai neverkia, susiimk.“ Vėliau jie tampa vyrais, kurie nemoka išreikšti savo emocijų ir dažnai renkasi smurtą ar alkoholį joms reikšti.
Man atrodo, kad jokie tėvai nelinkėtų savo vaikui tokios į rėmus įspraustos ateities. Tėvų pareiga yra leisti vaikui išsiskleisti kaip individualiai asmenybei, kokia ji bebūtų. Vaikas turėtų maudytis besąlygiškoje meilėje ir mes turėtume suteikti jam laisvę skleistis savomis spalvomis.
Kokiais būdais pritaikote tai savo vaiko auklėjime?
Visų pirma, neskirstau žaislų į mergaitiškus ir berniukiškus. Nedraudžiame savo vaikui žaisti su lėlėmis, mašinytėmis ar dinozaurais. Taip pat ir su drabužiais – jie neprivalo būti tik rožiniai. Daugumą rūbų ji renkasi pati – šiuo metu jos mėgstamiausia spalva yra violetinė, prie kurios visad priderina juodas kojines.
Kalbant apie knygas, aš vengiu pasakų su pelenėmis, kuriose jas išgelbėja turtingas princas ir nuo tada viskas būna gerai – įvyksta vestuvės didelėje pilyje ir baigiasi visi pelenės vargai. Man atrodo, kad reikėtų daugiau pasakų, kuriose moterys pačios save išgelbėja. Viena iš tokių knygų – „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, parašyta Ernestos Favilli ir Francescos Cavallo. Knygoje aprašomos herojiškų moterų astronaučių, pilietinių teisių gynėjų ir inžinierių gyvenimo istorijos bei nuotykiai. Neišvengiamai kartais vaikui tenka skaityti ir tokias knygas, kuriose yra įsisenėjusių stereotipų kaip berniukas ar mergaitė turėtų ir neturėtų elgtis. Tokiais atvejais aš tas eilutes tiesiog praleidžiu, nes negaliu vaikui kalt į galvą nuo mažens tokių dalykų.
Su kokia aplinkos reakcija susiduriate – koks yra šeimos, giminių santykis su jūsų vaiku?
Daugiausiai reakcijų sulaukiu iš senesnių žmonių. Močiutės dažnai vaikui sako: „Būk tvarkinga, neišsipurvink, mergaitės taip nesielgia.“ Ir aš visad klausiu: „O berniukui būtų leidžiama taip elgtis?“ Tačiau suprantu, kad seneliai užaugo kartu su tais nusistovėjusiais stereotipais ir kol jiems nepaaiškini, tol jie nesupranta, kodėl toks lyčių skirstymas ir auklėjimas mums nepriimtinas.
Iš savo amžiaus žmonių komentarų bent jau kol kas nesulaukiu. Manau, kad jeigu mano vaikas norėtų apsirengti princese ar žmogumi voru, abejoju, kad sulaukčiau kokių replikų. Galbūt taip yra dėl mane supančio žmonių rato, kurį pati pasirenku.
Ar pastebite GNP auklėjimo poveikį vaiko socialiniame gyvenime? Kokio skirtumo tikitės ateityje?
Kadangi mano vaikas dar mažas ir ne tiek daug bendrauja su bendraamžiais, skirtumo nepastebėjau. Tačiau labai tikiuosi, kad ateityje ji nebus sugadinta lyčių normų ir, sulaukusi iš aplinkos replikų dėl pasirinktų hobių ar išvaizdos, sugebės save apginti ir nepasiduos neigiamai įtakai. Man svarbiausia kad ji išliktų savimi ir mokėtų pasirinkti tai, kas jai geriausia.
