Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Savo gimdymo istorija dalinasi Greta Kondrataitė-Paleckienė, reaguodama į mūsų tinklalaidės epizodą „Apie gimdymą su dula“.
Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]adangi pradėjote temas apie gimdymą, aš labai noriu pasidalinti savo istorija, galbūt kam nors ji labai padės. Laukiausi pirmagimio, nuo 35-os savaitės pradėjo labai smarkiai kilti spaudimas (apskritai, visas nėštumas buvo ganėtinai sunkus), vėliau jis šokinėjo nuo labai aukšto iki labai žemo, buvau įspėta, kad galiu nesulaukti 37-os savaitės ir teks gimdymą skatinti arba net daryti CP. Labai norėjau gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų vaistų ir tarsi kažką sau įrodyti, arba, kaip minėjote, įrodyti sau, kad galiu viską.
Sulaukiau 38-os savaitės ir su siuntimu skatinti gimdymą buvau paguldyta į klinikas. Tačiau ten skatinti gimdymo niekas labai neskubėjo (klinikos – už natūralų gimdymą ir termino išlaukimą), tad skatina tik esant labai rimtam atvejui. Atėjus 39-ai savaitei pagaliau buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Skatinimas prasidėjo nuo 5 val. ryto. Apie 12 val. jau jaučiau pirmuosius sąrėmius, jie dar buvo ganėtinai nestiprūs. Apie 14 val. jau buvo nuspręsta, kad reikia keltis į gimdyklą. Tačiau veikla ir toliau nevyko. Nuleido vandenis, po kiek laiko prasidėjo rimtesni sąrėmiai, tada skaudėjo jau pakankamai smarkiai, rekomendavo epidūrą ir pati jo norėjau, nors pradžioje buvau kategoriška, bet žinojau, kad jeigu skatins, tai skaudės dvigubai stipriau.
Kai suleido epidūrą, sąrėmiai pasidarė pakeliami, ir (kaip pradžioje manė ir gydytojai, ir aš su vyru, kad tai normalu) aptirpo kojos, sumažėjo skausmas. Taip, skausmas sumažėjo, atrodė, galėsiu gimdyti pati, bet veikla ir toliau nevyksta, nebevaldau kairės kojos, dešinę vos vos, nieko nejaučiu nuo pat pilvo iki kojų. Pradėjau darytis vangi, sunkiai kalbėti, dėl to net neurologą kvietė, kad įsitikintų, ar man viskas gerai. Buvau sąmoninga, viską atsimenu iš tos dienos iki kol išvežė į operacinę, tik man buvo sunku kalbėti, tai dariau labai lėtai. Apie 20 val. man dar pablogėjo, atrodė, praradinėju sąmonę. Pakartotinai padarė kraujo tyrimus. Ir atėjęs gydytojas pasakė tą tuo metu skaudų faktą – reikia daryti CP.
Galvoje sukosi daug minčių, bet turbūt esminė buvo ta, kad nesugebėjau net pagimdyti.
Atėjo, pasakė, ir kaip ir nėra iš ko rinktis. Nors vaikui viskas buvo gerai, rizika kilo tik man, tačiau tuo metu atrodė, kad tos mano pastangos ir noras gimdyti natūraliai nuėjo veltui. Kaltinau save, bet sutikau. Ir nors dabar, praėjus jau beveik mėnesiui po gimdymo, niekas neturi 100 proc. tikslaus atsakymo, kodėl taip nutiko, ar buvo pražiūrėtas spaudimas, ar epidūro dozė per didelė, ar mano nuovargis, ar viskas tiesiog susidėjo į krūvą. Nepaisant to, esu labai dėkinga gydytojui, kuris mane operavo. Na, bet tiek to, ne operacija ar skausmai po jos buvo baisiausia dalis mano gyvenime, o tai, jog daugiau kaip pusę paros negalėjau paimti vaiko ant rankų, negalėjau jo maitinti.
Tačiau kita skaudi tiesa buvo maitinimas. Pieno nebuvo, vaikas klykdavo ir faktas, jog duodu jam mišinį, varė mane į neviltį. Tuo metu jau kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti, bet dar ir maitinti negaliu. Pienas atsirado tik ketvirtos paros pabaigoje. Ir, žinot, nemaloniausia buvo tai, kad akušerės tiesiog liepė duoti krūtį ir viskas. Suprantu, kad vaiko valgymas iš krūties tuo metu kažkiek esamo priešpienio ir apskritai glaudimas prie krūties skatino pieno gamybą, bet girdint kaip klykia mano vaikas tiesiog plyšo širdis. Labai pasigedau žmogiškumo. Ir jeigu ne vyro bei artimųjų palaikymas, gal man jau būtų prasidėjusi pogimdyvinė depresija. Esu labai laiminga, kad turėjau kas mane ramino ir guodė, bet kiek yra tokių moterų, kurios lygiai taip kaip aš kaltina save, jog nesugebėjo pagimdyti natūraliai, kad neturi pieno arba negali maitinti dėl tam tikrų priežasčių. Joms labai reikia visuomenės ir artimųjų meilės ir palaikymo, o ne smerkimo. Supraskit, mielos mamos, esamos ar būsimos, visko gyvenime būna – nekaltinkite savęs, nejauskite gėdos ir nesijauskite blogesnėmis mamomis už kitas, jei maitinate mišinuku, o ne MP, jei gimdėte ne natūraliai, o su CP.
