Mane augino dvi mamos

Teksto autorė: Kotryna Dulko

Nuotraukų autorius: pasąmonės dirbtuvės

Šiandien Kotryna dalinasi savo draugo, kurį augino dvi homoseksualios moterys, istorija ir emocijomis.

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]A[/edgtf_dropcaps]š žiūrėdavau jam į akis ir niekaip nesugebėdavau suprasti, kodėl jis taip save kankina. Kodėl niekados man neišsipasakoja arba nepasako, kas blogai. Kodėl aš, nuolatos susivėlusi ir apsiverkusi, visada lekiu jo glėbio link kai man nepasiseka. Kodėl aš sugebu jam išsipasakoti, o jis man – ne. Aš norėjau jį pažinti. Norėjau apie jį sužinoti viską. Norėjau jam padėti atsikratyti liūdesio jo mėlynose akyse. Nebegalėjau į jas daugiau žiūrėti ir girdėti tą prakeiktą „Man viskas gerai“.

Tądien sėdėjome apsikabinę mano bendrabutyje. Šnekučiavomės apie nieką, kikenom it maži vaikai, juokėmės iš to, kaip įtūžęs kambariokas riejosi su savo mergina telefonu.

Vėl pažvelgusi jam į akis aš tariau: „Žinai, aš manau, jog turėtum man daugiau papasakoti apie savo vaikystę.“ Jis suglumo, tačiau nepasimetė: „Ką norėtum sužinoti?“ Atsisėdau jam ant kelių, pabučiavau į žandą, kiek palūkėjusi vėl išdrįsau prabilti: „Papasakok man apie tai, kaip tau sekėsi augti turint dvi mamas.“

„Žinai, palyginus tavo ir mano vaikystes, vargu ar rastume kažkokių skirtumų. Bet kadangi tau smalsu, privalau apie ją papasakoti. Mano tėvai susipažino viename vakarėlyje. Jie turėjo kelis bendrus draugus ir karts nuo karto drauge kur nors nueidavo. Mano biologiniai tėvai – homoseksualai, tiek mama, tiek tėtis. Jie krito vienas kitam į akį ir gan greitai tapo artimais draugais. Tuomet mano biologinė mama nusprendė, jog ji nori vaiko. Su tuo visiškai sutiko ir mano biologinis tėvas. Ir taip, aš matau sumišimą tavo veide ir galvoje brandinamą klausimą: „O kaipgi tu čia atsiradai, jeigu juos traukia tos pačios lyties atstovai?“ Atsakymas visai paprastas – mano tėtis tapo spermos donoru, kurio pagalba mamai buvo atliktas dirbtinis apvaisinimas.

Po devynių mėnesių atsiradau aš. Po mano gimimo biologiniai tėvai susikivirčijo ir nustojo bendrauti – abu susirado antrąsias puses ir nustojo kalbėtis. Mane augino dvi mamos, o mano „berniukiška“ vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų – aš važinėdavausi dviračiu, spardydavau futbolo kamuolį ir t.t. Pasakysiu atvirai, žiūrėdamas į kitų vaikų tėčius aš jaučiau biologinio tėvo trūkumą. Man norėjosi su juo kartu paspardyti kamuolį ar sutaisyti seną automobilį, bet tik tiek.

Homoseksualu netapau, nors dauguma mano, jog tik tokiais ir tampama turint homoseksualius tėvus.

Žinau, jog tau gali kilti klausimas, ar pastebėjau kokių nors auklėjimo skirtumų tarp savo mamų ir „standartinės“ šeimos. Atsakymas – ne. Tokio pobūdžio santykiai man yra norma. Negaliu pasakyti, jog perėmiau mergaitiškų charakterio bruožų. Na gerai, galbūt kartais ir pasakau ką nors nevyriško, bet tik todėl, jog nežinau kaip kitaip išreikšti savo jausmus. Mokykloje iš manęs nesišaipė, visi su pagarba žiūrėjo į mano mamas. Homoseksualu netapau, nors dauguma mano, jog tik tokiais ir tampama turint homoseksualius tėvus. Čia galėčiau net pasigirti – turint dvi mamas, dvi patarėjas, aš žymiai daugiau išmanau apie moteris, negu visi mano draugai. Kas yra didžiulis privalumas būnant su tavimi. Aš tave suprantu, man lengviau perprasti tavo nuotaikų kaitą – prie to esu pripratęs nuo vaikystės.

Matai, mes augome skirtingose šalyse. Tu – Šiaurėje, aš – Vakaruose. Tokie santykiai mano šalyje yra norma. Žmonės homoseksualams yra tolerantiški, visi palaiko vieni kitus. Mane labai nuliūdino faktas, jog kažkur Europoje tokie dalykai dar vis nėra toleruojami – žmonės rašo peticijas, stengiasi uždrausti tokius santykius. Iš vyriškos pusės gal ir galėčiau suprasti, tarkim, vaikinus, bet iš žmogiškosios – ne. Juk mes negalime pasirinkti, ką mylėti, o ko ne. Mano manymu, tokioms šeimoms kaip mano vertėtų duoti šansą Lietuvoje. Tol, kol vaikui yra aiškinami skirtumai tarp dviejų lyčių, duodama laisvė pasirinkti kuo būti ir ką mylėti. Na, ir žinoma tol, kol vaikas įgyja tam tikrą išsilavinimą. Man nerūpi aplinkinių nuomonė, aš velniškai norėčiau gyventi pasaulyje, kur visi yra tolerantiški vieni kitiems. Kur mūsų nesmerkia už meilės objekto pasirinkimą. Kam reikalingos eitynės prieš gėjų santuokos legalizavimą, kam tie įžeidimai ir neapykanta. Kam sakyti, jog gėjais tampama tik tada, kai tau trūksta dėmesio. Priimkime vieni kitus tokius, kokie esame. Aš pasikartosiu – mes negalime pasirinkti ką mylėti, o ko ne.“

Jis baigė. O aš žiūrėjau į jį su nuostaba. Žiūrėjau į vaikiną, kuris užaugo ne tik kitoje šalyje, bet ir kitokioje šeimoje. Žiūrėjau į jį begalinės meilės pilnomis akimis ir nekaltai vyliausi, jog jo patirtis ir žodžiai privers ką nors susimąstyti.

P.S. Šiuo metu esu išvykusi gyventi ir mokytis į užsienį. Gyvenu šalyje, kur būti homoseksualiu yra NORMALU ir tai sakau su didžiuliu pasididžiavimu. Man sunku patikėti, jog gyvenant 21-ame amžiuje mes negalime tapti tolerantiškais ir priimti žmones tokius, kokie jie yra. Visai nesvarbu, kokioje šeimoje tu augai. Visai nesvarbu, kas tave auklėjo ar kas buvo tavo draugais. Tu pats sprendi, kuo tu nori tapti ir koks žmogus esi visoms durims užsidarius. „Mes negalime pasirinkti ką mylėti, o ko ne“ – tad tiesiog mylėkime.