Abortas ir depresija

Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd12″ background_color=””]Į savo[/edgtf_dropcaps] el.paštą, instagram ar facebook žinutes dažnai gauname prašymų: „Parašykit apie abortus…“ Dauguma moterų nekonkretizuoja paklaustos, ką parašyti, kitos užsimena, kad galbūt jos irgi vieną dieną išdrįs apie tai mums parašyti. Supratome, kad tema yra labai aktuali. Lietuvoje tam tikros interesantų grupės planuoja pasikėsinti į moters apsisprendimo laisvę ir uždrausti abortus, bet kol kas, nors tema ir labai nepatogiai mūsų visuomenėje sutinkama, abortai Lietuvoje nėra uždrausti.

Vienas iš dažniausių argumentų, kuriais spekuliuoja abortų draudimo šalininkai, yra tas, kad moteris, pasidariusi abortą, padaro negrįžtamą žalą savo psichinei sveikatai, rizikuoja susirgti depresija.

Puslapio sciencedaily.com, skelbiančio naujausius mokslinius tyrimus, duomenimis, Marylando universiteto mokslininkų komanda ištyrė 400 000 moterų, gimusių 1980-1994 metais, psichinės sveikatos būseną ir nustatė, kad abortas nedidina rizikos moteriai susirgti depresija.

Dr. Julia R. Steinberg kartu su komanda rinko informaciją, užfiksuotą Danijos nacionaliniame registre, apie turėtus abortus, vaikų gimimus ir antidepresantų paskyrimus.

Tyrimas skelbia, kad antidepresantų paskyrimas nepasikeitė nei metus prieš abortą, nei metus po jo.

„Sprendimai, argumentuojami spėjimu, kad abortas kenkia moters psichininei sveikatai, yra visiškai nepagrįsti, – sako dr. Steinberg, – abortas nesukelia depresijos. Mes atradome, kad, jeigu moteris anksčiau neturėjo polinkio į depresiją, tai po aborto šis polinkis taip pat neatsiras.“

Palyginus su moterimis, kurios nebuvo nutraukusios nėštumo, tos, kurios jį nutraukė, dažniau vartojo antidepresantus. Bet dr. Steinberg pabrėžia, kad šis skirtumas buvo toks pat ir tuomet, kai moterys nebuvo pasidariusios aborto. Mokslininkė pažymi, kad taip gali būti dėl kitų vardiklių – tokių kaip jau egzistuojančios psichologinės problemos arba kitos nemalonios patirtys.

Dalinamės skaitytojos laišku, kuriame ji dalinasi savo patirtimi.

„Dažnas sako, jog abortas yra jautri tema, o aš nuoširdžiai nesuprantu, kam gi ji jautri: ar tai, kuri jį išgyveno, ar tiems, kuriems ta tema kažkaip nejaukiai skamba. Ir vis girdžiu tas frazes. Na tas, kur minima ta „Dievo valia“ arba tas, kur sako, kad „taip nepriimta“…
Ir tada man iškyla klausimas: ar jūs manote, kad tos „legendinės frazės“ tikrai palengvina apsisprendimą?

Papasakosiu apie savo patirtį. Ji labai paprasta.
Kaip ir daugelis kitų, aš niekada negalvojau, kad man tai atsitiks. Ar kad aš vieną dieną prieisiu šią gyvenimo kryžkelę. Juk tokios istorijos juk vyksta „kažkokiose asocialiose šeimose“, kur vaikai užaugo taip ir nepažinę lytinio švietimo?

Nesvarbu, kaip gi aš pastojau, ir jūs gal pasakytumėte: „Kur buvo jos galva?“ Bet tuo metu man buvo 24 ir aš supratau, jog esu nėščia.

Sakytumėte: „Tai kur bėda? Gi ne 18-ika?“ Turėjau draugą. Tai kur bėda – šeimoje juk vaikas augs!
O man tai buvo dilema. Visų pirma, kėliau klausimą dėl mokslų užsienyje. Buvau tik ką atradusi pamėgtą studijų kryptį prestižiniame universitete, nenorėjau visko taip lengvai mesti ir, dar svarbiau, aš nenorėjau stabdyti savęs. Visų antra, pats jausmas, kylantis iš vidaus, man šaukė, jog aš nenoriu būti motina. Aš dar nepasiruošus.

Nenoriu įsprausti savęs į rėmus: už ar prieš esu abortus. Aš noriu būti laisva pasirinkti.

Ir gal tai skamba egoistiškai, ir gal kas sakys, kad tokios kaip aš nenusipelno vaikų, bet aš manau, kad net ir kažko nusipelnyti gali būti mano laisvas pasirinkimas.

Neneigsiu, buvo akimirkų, kai aš blaškiausi, verkiau, vedama kitų spaudimo galvojau iš tikrųjų gimdyti, nes bijojau, kad nusgręš tėvai, bijojau, kad tapsiu, kaip mano močiutė sakė, „vaikžude“, bet tokiais momentais aš nepalūžau (kitų nuostabai). Kai atėjo laikas galutinai apsispręsti, aš vieną rytą pabudau jau žinodama sprendimą: NEGIMDYSIU!

Taip, AŠ, ne jūs, ne mano mama, ne močiutė, ne mano vaikinas, ne mes, o AŠ!

Diena klinikoje, kur pati, tik apsupta rankšluosčiu, į operacinę atsineši lašelinę ir atsiguli ant stalo. (Šalyje, kurioje dariausi abortą, valstybė padengia nėštumo nutraukimo išlaidas studentams). Ir jauti tą gailų žvilgsnį iš serijos „mergaitė prisidirbo“. Ir aš nežinau, ar jis buvo tikrai toks, ar man tik be akinių pasivaideno, bet aš neabejojau.

Pabundu po narkozės praėjus 15 minučių. Seselė glosto man veidą ir sako, jog viskas praėjo gerai. Aš apsiverkiu, nes labai bijojau. Dar paguliu, išgeriu arbatos ir suvalgau seselės atneštus sausainius. Dar po 15 minučių man pasako, kad galiu rengtis ir eiti namo. Aš apsirengiu ir išeinu pas manęs koridoriuje laukiantį draugą. Išėjusi pro duris aš suvokiu, kad viskas. Tai praėjo. Aš tai padariau. Šviečia saulė ir mes einame pusryčiauti. Jis paima mano ranką ir dabar mes likome tik dviese.

O istorijos moralas toks:

Pati bėda slypi tame, kad mes labai dažnai smerkiame. Mes tik dabar pradedame kalbėti, kaip visuomenė teisia moterį, pasidariusią abortą, o aš manau, kad smerkimas prasideda nuo pačių artimiausių žmonių rato, šeimos. Ir jei mes norime pokyčių mūsų visuomenėje, nustokime smerkti vieni kitus. Gal tavo sesė tau nežinant pasidarė abortą ir bijo apie tai tau pasakyti? Gal geriausia draugė slepia šią „paslaptį“! Tai kalbėkime, švieskime! Skatinkime moteris pačias laisvai pasirinkti. Ir čia kalba yra ne pro- ar kontr-, čia kalbame apie galimybę būti laisva asmenybe ir pačiai nuspręsti, ką aš darau su savo kūnu.

Aš dažnai susimąstau, o kas būtų buvę, jei aš būčiau nusprendusi gimdyti. Bet iki šiol žinau, kad tą dieną aš pasirinkau teisingai. O dar svarbiau, kad tai buvo MANO sprendimas. Ir tas jausmas mane ramina…“