Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Teksto autorius Žmogaus teisių balsas
Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#D19F7E” background_color=””]A[/edgtf_dropcaps]kivaizdu, kad Lietuvoje egzistuoja lytinio švietimo problema, ypač kalbant apie LGBT+ žmones. Aseksualumo atveju ji, deja, dar didesnė, nes apie tai ne tik nėra užsimenama mokykloje, internete rasti informacijos irgi itin sudėtinga.
Kas yra aseksualumas?
Aseksualumas – tai seksualinė orientacija, kai žmogus nejaučia seksualinio potraukio nei vienai lyčiai.
Žinoma, aukščiau pateiktas apibrėžimas yra pats paprasčiausias variantas. Kaip ir su dauguma lyties ir seksualinių kategorijų, aseksualumas nėra toks paprastas. Aseksualumas dažniausiai yra traktuojamas kaip tam tikras spektras ir visiškai aseksualus asmuo yra tam tikras „galutinis taškas“, „spektro galas“. Aseksualumas taip pat gali būti suprantamas kaip skėtinis terminas, kuris apima kitas (panašias) orientacijas.
Šis spektras gali svyruoti nuo žmonių, kurie seksualinį potraukį jaučia pilnai, iki žmonių, kurie jo nejaučia visai.
Asmenys, kurie yra kažkur spektro viduryje vadinami „pilkaisiais aseksualais“ (gray asexuals), – šie žmonės jaučia seksualinį potraukį, tačiau ne visada. Kada šie žmonės jaučia potraukį, priklauso nuo konkretaus asmens.
Kita susijusi seksualinė orientacija – demiseksualūs žmonės (demisexual). Tai tokie asmenys, kurie jaučia seksualinį potraukį tik tada, kai su kitu žmogumi suformuoja pakankamai artimą emocinį ryšį.
Svarbu tai, kad aseksualumas neturėtų būti tapatinamas su celibatu ar abstinencija nuo lytinių santykių. Aseksualumas, priešingai nei kitos kategorijos, nėra asmens pasirinkimas. Tuo tarpu celibato ar abstinencijos atveju asmuo pats pasirenka neturėti lytinių santykių, nors potraukį dažniausiai jaučia.
Romantinė orientacija
Nors aseksualumo spektrui priklausantys asmenys dažnai nenori turėti lytinių santykių, tai nereiškia, kad jie negali ar nenori formuoti romantinių santykių. Būtent dėl to verta kalbėti apie romantinę orientaciją. Ši kategorija nusako tai, kam žmogus jaučia romantinį potraukį, – t.y. su kurios lyties asmenimis žmogus nori kurti romantinius santykius, laikytis už rankų, bučiuotis ar atlikti kitus simpatiją išreiškiančius veiksmus.
Didžiajai daliai populiacijos seksualinė orientacija ir romantinė orientacija sutampa, todėl ji dažnai nėra išskiriama kaip atskira kategorija, tačiau šių orientacijų skirtumas yra akivaizdus, kai kalbame apie aseksualius žmones.
Apibrėžiant šią orientaciją yra vartojamos panašios sąvokos kaip ir apibrėžiant seksualinę orientaciją:
- Žmogus yra vadinamas heteroromantiku (heteroromantic), jei jis/ji jaučia romantinį potraukį priešingos lyties asmenims.
- Žmogus yra vadinamas homoromantiku (homoromantic), jei jis/ji jaučia romantinį potraukį tos pačios lyties asmenims.
- Žmogaus yra vadinamas biromantiku (biromantic), jei jis/ji jaučia romantinį potraukį tiek savo lyties, tiek priešingos lyties asmenims.
Žinoma, kaip ir seksualinės orientacijos atveju, taip ir romantinės orientacijos atveju, gali pasitaikyti asmenų, kurie nejaučia ne tik seksualinio potraukio, bet ir romantinio potraukio. Tokie žmonės yra vadinami aromantikais (aromantic). Tam tikri žmonės gali savo romantinę orientaciją apibrėžti ir kitomis sąvokomis.
Savęs atradimas
Dėl informacijos trūkumo dažnas žmogus, kuris priklauso aseksualumo spektrui, apie savo seksualinę orientaciją suvokia itin vėlai. Neturėdami informacijos aseksualūs žmonės mano, kad kažkas su jais yra „blogai“, ar kad jie yra nepilnaverčiai.
Štai keletas ženklų, kurie gali padėti suprasti, kad tu esi aseksualus:
- Tau atrodo, kad lytiniai santykiai yra šiek tiek bjaurūs.
- Seksualinės užuominos filmuose, knygose, muzikoje ir kituose kūriniuose Tave erzina.
- Tu nesupranti, kodėl kitiems žmonėms lytiniai santykiai tokie svarbūs.
- Tu nenori inicijuoti lytinių santykių.
- Tu jautiesi nejaukiai galvodamas apie romantinius santykius, nes galvoji, kad Tavo partneris tikėsis su Tavimi turėti lytinių santykių.
- Tu jautiesi tarsi niekada iki galo lytiškai nesubrendai.
- Tu nesimasturbuoji ir nejauti noro to daryti.
Žinoma, vertėtų paminėti ir tai, kad įmanomos situacijos, kad visiems šiems teiginiams pritarei, ir vis tiek nenori savęs identifikuoti kaip aseksualaus. Taip pat gali būti, kad visiems šiems teiginiams nepritarei, ir vis tiek nori save identifikuoti kaip aseksualų. Visos šios situacijos yra priimtinos.
Svarbu žinoti, kad tam tikrais atvejais žmonės gali prarasti seksualinį potraukį laikinai dėl vartojamų medikamentų ar kitų faktorių – šiame straipsnyje kalbama apie lytinio potraukio nejutimą ilgą laiką (visada).
Santykių užmezgimas
Aseksualūs žmonės dažnai susiduria su papildomais iššūkiais megzdami santykius su kitais asmenimis. Pirmiausia, itin didelė žmonių dalis vis dar nežino kas yra aseksualumas, todėl dažnai aseksualus žmogus ne tik turi atskleisti savo tapatybę, bet tuo pačiu tapti ir mokytoju, kuris turi pristatyti visą informaciją apie šią orientaciją.
Antra, mūsų visuomenėje lytiniai santykiai užima itin svarbią vietą, nors kartais to ir nepripažįstame. Romantiniuose santykiuose lytiniai santykiai yra tarsi standartas ir tikimasi, kad poroje esantys žmonės, pasiekę tam tikrą artumą, turės lytinių santykių. Tai sukelia itin daug nepatogumų aseksualiems asmenims – jie jaudinasi ne tik dėl to, kad turi informuoti savo partnerį, bet bijo ir dėl to, kad aseksualaus žmogaus partneris gali pagalvoti, kad jis/ji „nėra pakankamai geras(-a)“. Be to, aseksualūs žmonės dažnai jaučiasi negalintys suteikti savo partneriui visapusiško jo/jos poreikių patenkinimo.
Aseksualumas nereiškia gyvenimo be sekso
Kad ir kaip keistai skambėtų, aseksualumas nėra nuosprendis gyvenimui be sekso. Psichologas A. Maslovas savo garsiojoje poreikių piramidėje lytinius santykius priskiria prie fiziologinių poreikių – t.y. pačių svarbiausių poreikių šalia kvėpavimo, maisto, vandens, miego ir panašiai.
Aseksualių žmonių santykis su seksu yra pakankamai įdomus. Gana dažnai šie žmonės turi lytinių santykių, bet tai pasireiškia kaip tam tikras būtinas savo poreikių tenkinimas arba noras patenkinti savo partnerio poreikius.
Tais atvejais, kai aseksualus asmuo tenkina savo poreikius, jis / ji dažniausiai užsiima masturbacija ir netraktuoja to kaip seksualinio dalyko, o daugiau kaip elementarų būtinumą – tarsi taip, kaip būtų būtina pavalgyti, kad nesijaustum nepatogiai.
Tais atvejais, kai aseksualus asmuo tenkina savo partnerio poreikius, dažniausiai jis/ji tą daro tam, kad partneris jaustųsi gerai ir dažniausiai aseksualus asmuo jaučiasi laimingas dėl to, kad jo/jos partnerio poreikiai yra pilnai patenkinami.
Tad ar aseksualūs žmonės gali mėgautis lytiniais santykiais? Žinoma, juk asmens biologija (pvz., nervų struktūra) nuo asmens seksualinės orientacijos nepasikeičia, jie gali jausti visus biologinius pojūčius, kurie yra susiję su seksu ir tuo mėgautis.
Jei manote, kad patys priklausote aseksualumo spektrui – nebijokite tyrinėti savo kūno, pojūčių ir tapatybių. Kuo geriau suprasite save, tuo bus lengviau.
Jei manote, kad jūsų partneris priklauso aseksualumo spektrui – pasikalbėkite su savo partneriu, įsiklausykite į jo/jos poreikius ir aiškiai pasakykite apie savo poreikius. Tik komunikuodami galite jaustis esantys visaverčiuose santykiuose, kurie patenkins jūsų abiejų poreikius.
Dvi Nebegėdos skaitytojos, identifikuojančios save kaip aseksualias, pasidalino savo patirtimi:
Pirmosios skaitytojos patirtis:
„Pradėsiu nuo to, kad pirmas kartas buvo tuomet, kai man buvo 17 metų ir jau tada supratau, kad esu kažkuo kitokia. Pirmu kartu susižavėjau tik dėl draugių pasakojimų. To „bandos“ jausmo vedama aš savo vaikinui pasiūliau pabandyti. Viskas buvo puiku ir gražu. Bet aš niekada nesupratau, kodėl tai yra daroma iš malonumo. Žinojau, kad tai man nepatinka.
Aplinkiniai, kurie kalbėjo apie seksą kaip apie malonumą, man buvo keisti. Taigi, po kiek laiko tas pats vaikinas pradėjo vėl prie manęs drąsiau lįsti, glamonėti ir, kai jau eidavom link to, aš pasakydavau, kad negaliu. Po kelių tokių pasispyriojimų pradėjome labai pyktis. Mačiau, kaip aš slopinau jo pasitikėjimą savimi, todėl pagalvojau, kad reikia nusiraminti ir tai padaryti. Vienas, antras, trečias kartas ir aš vis vien nesupratau, kodėl tai yra daroma dėl malonumo.
Po daugiau nei 2 metų draugystės su vaikinu, mes dėl mano aseksualumo išsiskyrėme. Man prireikė metų po skyrybų, kad suprasčiau, jog esu aseksuali. Pastebėjau, kad esu apatiška kalboms apie seksą. Man jos dažnai yra nesuprantamos. Jeigu man patinka vaikinas, aš jo nematau kaip lovos partnerio. Nebent kaip draugą šalia. Intymumas ir glamonės manęs nesujaudina. Pastebėjusi, kad esu tokia, pradėjau skaityti apie aseksualumą ir tirti save, kokios to priežastys. Ilgu darbu su savimi bandau tai pakeisti ir prisijaukinti seksą. Ir tikiu, kad tai yra įmanoma.“
Antrosios skaitytojos patirtis:
„Iš tiesų, ilgai galvojau ar parašyti jums, ar ne. Dar dabar nesu iki galo užtikrinta. Ir nemanau, kad kada nors būsiu. Man vis dar gėda. Nežinau, dėl ko labiau: ar dėl tėvų priešiškumo, manymo, kad tai tik „fazė, praeis“, ar dėl savęs pačios.
Viskas prasidėjo prieš metus (teisingiau, aš tik tada pradėjau pati suvokti, kad su manimi „kažkas negerai“), kuomet vaikinas, su kuriuo buvom draugai nuo pat mažų dienų, pasiūlė tapti pora. Sutikau. Iš pradžių, nemeluosiu, buvo tiesiog gera turėti šalia savęs žmogų, kuriam gali išsipasakoti, tiesiog būti savimi. Jaučiausi tarsi laimės burbule, bet burbulai ilgai neužsibūna, sprogsta. Taip nutiko ir mums. Man. Apkabinimai, bučiniai, aš nieko nejausdavau. O kuomet bendraudavom paprastai, be „meilės išraiškų“ viskas būdavo gerai. Priešingu atveju aš jausdavausi sumišusi, galvodavau, kad man kažkas negerai. Mačiau, kaip kankinosi mano antroji pusė. Buvo skaudu. Jis kaltino save. Vėliau mane. Taip nei vienas iš mūsų negalėjom gyventi.
Tada išsikalbėjome. Padarėme išvadą, kad galbūt esu homoseksuali. Neaiškinsiu kaip, bet tai nepasitvirtino. Skausmo, paniekos sau buvo daug. Nekenčiau savęs. Nesupratau, kas man yra. Kodėl aš nesijaučiau laiminga nei su vaikinu, nei su mergina?
Tiksliai neatsimenu, bet piešdama visada klausausi muzikos ar pokalbių šou. Būtent tą vakarą klausiausi anglų pokalbių laidos. Tema buvo apie seksualinius poreikius ir ten nuskambėjo žodis „aseksualus“. Prisipažinsiu, nežinojau šio žodžio reikšmės, teko pasižiūrėti internete. Ir supratau, kad aš esu ne viena. Kad aš neišsigalvoju, nekuriu „pasakų, erezijų“ kitiems. Pagaliau jaučiausi tarsi naujai gimusi. Akimirką buvau laiminga. Laimę aptemdė realybė. Turėjau pasakyti draugui ir tėvams.
Pokalbiai buvo keisti. Tėvams tai vis dėl to liko mano „fazė“, kuri praeis. Vaikinas, su kuriuo draugavau neilgai, bet vis dėlto buvo mano vaikystės draugas, tikėjausi, kad mane supras. Jis kaltino save… Nebendravom ilgai. Dabar likom draugais, dėl ko labai džiaugiuosi, nes jis vienintelis iš draugų žino apie mano (nežinau, ar tinkamas žodis) orientaciją.
Taigi, tai tik mano istorija. Sukonkretinusi galiu pasakyt, kad gyvenimas nebuvo saldus. Ne tik bučiniai, apkabinimai, apskritai, artumas, yra svarbiausia gyvenime. Aš nejaučiu priešingai ar tai pačiai lyčiai visiškai nieko. Draugas net juokavo, jog iš manęs „išeitų“ puiki vienuolė… Tiesa, man vis dar gėda ir nemalonu, kuomet draugės aptarinėja vaikinus, o aš tiesiog linkčioju arba veidmainiauju, apsimetu. Būtent iš baimės būti išjuoktai, jau ir seniau buvę panikos / nerimo, nerviniai priepuoliai dar labiau suaktyvėjo. Bet man padėjo ir vis dar padeda kūryba.
Nežinojau kaip užbaigti, nes nemanau, kad reikia. Aš vis dar kovoju su savimi, nežinau, kaip tai baigsis, tad ir šio laiško nesugebėjau užbaigti „tinkamai“.“
