Geros mergaitės

[vc_row][vc_column][vc_column_text]Nuotrauka: Kostas Rutkauskas

„Grimas, dirbtinės garbanos, korsetai, „sustandintos” liemenėlės – viskas yra melai; net pats veidas tampa kauke: meistriškai imituojamos spontaniškos išraiškos, vaizduojamas sužavėtas pasyvumas; nieko nėra nuostabesnio kaip netikėtai persimainęs merginos veidas, kurį pažįsti kasdienybėje, kai jis tarnauja jai kaip moteriai; jos transcendentiškumas atsižada savęs ir pamėgdžioja imanentiškumą; žvilgsnis nebe veria, o atspindi; kūnas nebe gyvena, o laukia; visi gestai ir šypsenos tampa kvietimu; beginklė, niekuo nesusaistyta mergina dabar tėra dovanojama gėlė, vaisius, kurį reikia nuskinti.” – S. de Beauvoir

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9ce48″ background_color=””]Š[/edgtf_dropcaps]iltas penktadienio vakaras viename Lietuvos miestų. Mes su pažįstama, užgulusios aukštą lauko kavinės staliuką, tingiai siūbuojame gėrimus savo taurėse ir žvilgsniais palydime praeivius. Ji – vietinė, tai, matyt, jos akys tyrinėja, ar neišvys kokių pažįstamų. Aš stebiu žmones.

Labiausiai pastebiu tai, kad daugelis merginų penktadienio vakarą, žingsniuodamos miesto senamiesčiu, atrodo penkis kartus geriau, nei aš, eidama raudonu kilimu. Sakydama „geriau”, turiu minty, įdėjusios kur kas daugiau pastangų.

[edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Pastebiu, kad gausus savo veido patepimas įvairiais sluoksniais bei visų jo bruožų maksimalus išryškinimas, nelygumų užtapšnojimas ir maskavimas ne tik penktadienio vakarą, bet ir kiekvieną dieną, yra dažnas jaunos moters elgesys.[/edgtf_highlight] Kas tai: ar saviraiškos būdas, ar visuotinai priimta norma, kuriai mes viso labo inertiškai paklūstam?

Kas tai: ar saviraiškos būdas, ar visuotinai priimta norma, kuriai mes inertiškai paklūstam?

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9ce48″background_color=””]T[/edgtf_dropcaps]aip pat, tingiai pūpsodama toje kavinėje, pastebiu, kad moterų avalynė šį penktadienio vakarą yra sutverta veikiau kankinimui, negu jaukiam pasivaikščiojimui, atsipalaidavimui. 3 iš 5 matytų porų buvo su moterimi, avinčia neįmanomo aukščio aukštakulniais, plonu kulniuku, kuris pavojingai navigavo tarp plytelių plyšių, ir šalia patogiai apsirengusiu vyruku su sportiniais bateliais.

Žinoma, aš nemanau, kad tas moteris kažkas privertė taip rengtis. Galbūt jos nemėgsta sportinių batelių, galbūt niekad jų nebuvo apsiavusios. Aš irgi kadaise mėgdavau sakyti: „Labai patogūs kablai.“ Tuomet, kai bent kartą įmerki koją į išties patogius batus, apie kablus nuomonę pakeiti suvisam.

Tuomet, kai bent kartą įmerki koją į išties patogius batus, apie kablus nuomonę pakeiti suvisam.

Aš pati turiu vienus ir kartais juos apsiaviu, bet tos progos vis labiau retėja. Nuo karto per mėnesį iki dviejų kartų per metus. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Pradedu kitaip galvoti apie save, pradedu prioritetizuoti savo būseną, patogumą, o ne paradinę išvaizdą.[/edgtf_highlight]

Yra susiklostę iš seniau, ir mes vis dar šnopuojame paskutiniais tos atgyvenos atodūsiais, kad moteris visų pirma yra vertinama pagal jos išvaizdą. Tam tikrą išvaizdą. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Tą išvaizdą mums diktuoja medijos, iš medijų ši informacija išsilieja į gatves, o mes, užvaldyti pasąmoninio gaujos jausmo, imame irgi prisitaikyti.[/edgtf_highlight]

Yra susiklostę iš seniau, ir mes vis dar šnopuojame paskutiniais tos atgyvenos atodūsiais, kad moteris visų pirma yra vertinama pagal jos išvaizdą. Tam tikrą išvaizdą.

Juk jums yra taip buvę, kai su draugais juokais pasišaipote iš naujos mados tendencijos, o jau po pusės metų stovite prie kasos, pirkdami šį daiktą? Man taip buvo. Tūkstantį kartų. Ne visada pavyksta sučiupti save už ausų, išgirsti, apie ką plaka širdis, kartais taip greitai akys užsidega zombišku noru: AŠ NORIU BŪTI KAIP VISI ir bėgi pirkti.

Taip ir su moterų išvaizda tą vakarą – drįstu spėti: ar tai nėra tas pats zombiškas noras? Svarbu paklausti savęs nuoširdžių klausimų. Nepaisant to, kad tavo biologinė lytis yra moteriška, nebūtina priimti viso visuomenės taisyklių „rinkinio” pavadinimu „moteris”. Šis rinkinys turi ir reikalavimų išvaizdai. Tad pravartu sau užduoti klausimų: [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]ar man tikrai reikalingi tie mirtini kablai penktadienio vakarą? Juk mes einame pasivaikščioti. Ar be kablų šis vyras nebenorės su manimi būti? Ar be jų aš esu kažkokia mažiau aš? O keli sluoksniai makiažo? Ar tam, kad priimčiau save, turiu maksimaliai nutolti nuo savo tikrojo vaizdo? O jeigu tai darau dėl kitų… jeigu jie mane pasirengę atstumti vien dėl veido odos, ar tai tikrai tie žmonės?[/edgtf_highlight]

Ar tam, kad priimčiau save, turiu maksimaliai nutolti nuo savo tikrojo vaizdo?

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9ce48″ background_color=””]D[/edgtf_dropcaps]auguma moterų, dar būdamos mažos mergaitės, užaugo mokomos, kas patinka berniukams ir tuoj pat sudrausminamos už nederamą elgesį: „taip mergaitės nedaro“, „joks berniukas nenorės su tavim būti“ ar pan. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Mažas vaikas, nesuvokdamas, ką reiškia būti mergaite, ką reiškia būti berniuku, ima bijoti „nepataikyti į natą“. Pradeda uostinėti ir tyrinėti, ką reiškia būti mergaite, kad išvengtų drausminimo, gėdinimo ar neigiamų reakcijų, o susilauktų pagyrimo: „matai, kokia gera mergaitė“.[/edgtf_highlight]

Iliustracija @varnumotina

Skirtingose visuomenėse frazė „gera mergaitė“ reiškia skirtingus dalykus. Kai aš augau, man buvo formuojama, kad mergaitės būna visada švariais rūbais, rašo tvarkingai, padaro visus namų darbus, nesikeikia ir garsiai nesijuokia iš nesąmonių. Mergaitės visur būna laiku ir žino daugumą atsakymų, bet neskuba jų rėkti pirmos. Berniukai buvo tas vaikystės šėlsmas, smagybės, pokštai, drąsa ir laisvė. Deja, mergaičių pusėje tai buvo uždrausti vaisiai, už kuriuos visada susilaukdavau bausmės.

Kai aš augau, man buvo formuojama, kad mergaitės būna visada švariais rūbais, rašo tvarkingai, padaro visus namų darbus, nesikeikia ir garsiai nesijuokia iš nesąmonių.

Įžengus į paauglystę, tapo svarbu įtikti ne tik suaugusiems, bet ir berniukams. Dabar jau berniukų rankose atsirado vertinimo balai. Vėlgi reikėjo taikytis. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Vaikystėje reikėjo save taikyti prie to, kad atitikčiau mergaitės stereotipą, o dabar reikėjo „pataikyti“ į berniukams patrauklios merginos vaizdinį. Ir dauguma mūsų tai darėme, kaip išmanydamos – drabužiai, makiažas, žele sutepti plaukai, elgesio eksperimentai.[/edgtf_highlight]

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9ce48″ background_color=””]Š[/edgtf_dropcaps]ių dviejų etapų egzistavimas (negaliu pasakyti, kad tai patyrė visos merginos ir moterys – aš tik preziumuoju) atėmė iš besiformuojančios asmenybės galimybę pačiai save tyrinėti, pažinti ir atrasti. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Tai įdiegė tikėjimą, kad visi įvertinimai, meilė ir pasiekimai gyvena išorėje.[/edgtf_highlight] Negali savęs mylėti ar jaustis laiminga, jeigu niekas tau to nepatvirtino. Kaip gali būti laiminga, jeigu neturi berno? Kaip gali būti laiminga, jeigu savo išvaizda neatitinki visuomenėje egzistuojančių moters grožio standartų? Kaip gali savimi pasitikėti? Juk negali! Nes tave mokė, kad visi patvirtinimai atkeliauja iš išorės. Vyrus slegia kiti reikalavimai bei stereotipai – būk stiprus, būk turtingas, visada viską žinok, neišskysk kaip boba ir panašiai.[edgtf_highlight background_color=”#e9cd48″ color=””] Labiau norėčiau, kad apie tai mums parašytų patys vyrai.[/edgtf_highlight]

Dėl to man atrodo, kad dauguma mūsų gyvena tarsi miegodamos. Užliūliuotos pamokymų, stereotipų, taisyklių ir reikalavimų. Mes nedarome daugybės dalykų, nes mums seniai buvo pasakyta, kad negalima. [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]Mes rengiamės, elgiamės, dažomės taip, kaip yra priimta. Mes atliekame savo gyvenime vaidmenis, kurių iš mūsų buvo tikimasi.[/edgtf_highlight] Kaip iš to ištrūkti? Visų pirma, išdrįsti užduoti sau nuoširdžius ir nepatogius klausimus. Aš jų turiu daug.

Dėl to man atrodo, kad dauguma mūsų gyvena tarsi miegodamos. Užliūliuotos pamokymų, stereotipų, taisyklių ir reikalavimų. Mes nedarome daugybės dalykų, nes mums seniai buvo pasakyta, kad negalima. Mes rengiamės, elgiamės, dažomės taip, kaip yra priimta.

Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis” 1949 m. rašė:

„Laikui bėgant visos merginos, nuo pačios nuolankiausios iki pačios išdidžiausios, sužino, kad, norėdamos patikti, jos privalo pasiduoti. Motina liepia joms nebežiūrėti į berniukus kaip į draugus, pačioms nesisiūlyti, vaidinti pasyvų vaidmenį. Jeigu jos nori užmegzti draugystę ar flirtą, turi šiukštu neparodyti, kad imasi iniciatyvos; vyrai nemėgsta nei „nenusisekusių berniukų”, nei mėlynųjų kojinių, nei galvotų moterų; per didelė drąsa, kultūra, inteligencija, per tvirtas charakteris juos gąsdina.”

„Būti moteriškai reiškia atrodyti bejėgei, tuščiai, pasyviai, paklusniai. Mergina turės ne tik gražintis, ruoštis, bet ir slopinti savo spontaniškumą, pakeisti jį dirbtiniu grakštumu ir žavesiu, kurio ją išmokys vyresniosios seserys.”

Laikui bėgant visos merginos, nuo pačios nuolankiausios iki pačios išdidžiausios, sužino, kad, norėdamos patikti, jos privalo pasiduoti.” – Simone de Beauvoir.

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9ce48″ background_color=””]V[/edgtf_dropcaps]akar su draugu ėjome testuoti žygio batų. Parduotuvėje mums pasakė, kad šie batai yra kitokie, negu įprasti, jie kitaip lankstosi, dėl to pirmą dieną galime labai pavargti, prie jų reikia priprasti. Su draugu tądien nuėjome 10 km. Jis gana greitai pavargo, pasakęs, kad jaučia, jog visai kiti raumenys veikia ir jaučiasi keistai. O aš einu, jaučiu, kad kažkas yra kitaip, bet galiu eiti – nustebau, nes mano draugo ištvermė už mano dažniausiai būna keliais kilometrais ilgesnė. Ir tuomet supratau – žmogus, kuris savo darbuose turėdavo avėti aukštakulnius, kuris daug kartų vingiavo akmenimis grįstom Vilniaus gatvėm su kablais, kuris scenoje laksto su aukštakulniais, – jis galėtų tuos 10 km nueiti kad ir su futbolo žaidėjų bucais – ir tai būtų kur kas patogiau.

Ir tuomet supratau – žmogus, kuris savo darbuose turėdavo avėti aukštakulnius, kuris daug kartų vingiavo akmenimis grįstom Vilniaus gatvėm su kablais, kuris scenoje laksto su aukštakulniais, – jis galėtų tuos 10 km nueiti kad ir su futbolo žaidėjų bucais – ir tai būtų kur kas patogiau.

Tai mano klausimas – [edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]kodėl mes taip dažnai, kai renkamės drabužius, ignoruojame savo paprastus kūno poreikius: šiltumo, patogumo, malonios medžiagos, o renkamės tai, kas tiesiog gerai atrodo?[/edgtf_highlight] Ar tai darome tikrai tik dėl savęs ar dėl kitų? Kiek dar gyvenime darome dalykų tik dėl kitų, tuo metu save versdamos į priešingą pusę? Ir kiek daug to nepatogumo mes nebepastebime! Kaip išmokti būti geromis mergaitėmis sau?

Kaip išmokti būti geromis mergaitėmis sau?

[edgtf_highlight background_color=”#e9ce48″ color=””]PS. Aš jokiais būdais nenoriu įžeisti nė vienos moters. Jeigu jums gerai su aukštakulniais, su prašmatniu makiažo sluoksniu – aš tik džiaugiuosi už jus. Galbūt galite komentaruose tuomet pasidalinti argumentais, apie kuriuos aš nepagalvojau? Mano tikslas yra turėti įdomią diskusiją. Ačiū![/edgtf_highlight]

Taip pat jums gali patikti: Kaip priimti savo netobulumą?

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]