Kaip aš pamilau savo nuogą odą

Nuotraukos autorius: Saulius Baradinskas

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]M[/edgtf_dropcaps]aždaug kartą per mėnesį savo instagram paskyroje ką nors lepteliu apie makiažą ir tada praleidžiu kelias valandas ginčydamasi su paauglėmis apie makiažo svarbą. Jos sako: „Makiažas yra saviraiška ir kūryba“. Aš galvoju: „Ar tikrai?“

Teoriškai taip tikrai galėtų būti. Be to, yra labai daug nuostabių ir kūrybiškų instagramerių, grimo meistrų, kurie sugeba sukurti labai įdomius makiažus. Pavyzdžiui, jos darbai man labai patinka. Bet… ar paakių maskavimas, lūpų putlinimas, skruostikaulių išryškinimas yra kūryba? Galbūt.

Šį tekstą rašau ne tam, kad negrįžtamai nugalėčiau tas paaugles, o tam, kad pasiaiškinčiau priežastis: kodėl mes dažomės? Ar tai yra mūsų laisvas pasirinkimas, ar veikiau neįgarsinta socialinė norma, kuri mus pasiekia per skirtingus kanalus ir suformuoja elgesį? Ar makiažas nenukreipia mūsų dėmesio nuo odos, kurią reikia ne maskuoti, o pasirūpinti ir pamaitinti? Aprašysiu savo asmeninę patirtį ir pastebėjimus.

Mamos lūpdažių stalčius. Vaikystė

Vaikystėje, būdama 5-6 metų, labiausiai domėjausi mamos lūpdažių ir kitos kosmetikos stalčiumi. Ji turėjo didelę nagų lakų kolekciją, visokiausių šepetėlių, lūpų pieštukų. Man visi šie daikčiukai atrodė labai įdomūs. Lygiai kaip ir tėčio įrankių dėžė, bet ji būdavo tamsiam sandėliuke, užkelta ant aukštos lentynos ir su ja žaisti man niekas neleido – galėjau susižeisti. Tai liko mamos lūpdažiai ir pieštukai, kuriuos mielai išbandydavau ant rankų, popieriaus, grindų ar veido. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su kosmetikos priemonėmis.

Knygos, žurnalai. Ankstyva paauglystė

Aš buvau didelė žurnalų ir knygų gerbėja. Kadangi dauguma žurnalų, skirtų paūgėjusiems vaikams, yra skirstomi pagal lytis, tai aš nuolat skaičiau mergaitėms skirtus žurnalus. VISUS. Nors labiausiai norėjau „Flinto“, bet tėvai sakė, kad jis yra skirtas berniukams, o dar ir brangus. Mergaitės gi turi žaisti su mergaitėms skirtais žaislais, skaityti mergaičių žurnalus ir bendrauti su mergaitėmis, kitaip užaugusios jos nežinos, kaip čia elgtis. Mane elgesio mokė žurnalai. Pamenu, kad jų viršeliuose matydavau mano amžiaus mergaites padažytomis lūpomis ar akių vokais. Kartais prie žurnalo būdavo priedas – lūpų blizgis, pudra ar nagų lakas. Godžiai rydavau patarimus apie šukuosenų tendencijas, apie tai, koks akių makiažas tinka žaliaakėms ar koks stilius tiktų kriaušės formos figūrai. (Iš iliustracijų matome, kad situacija ir šiais laikais nepakitusi) Man buvo dvylika.

Tuomet dar gavau dovanų knygą „Būk graži“ su daug makiažo patarimų – ten sužinojau, kaip padidinti ar susiaurinti akis ir panašių dalykų. Pasiėmiau mamos stalčiaus lobyną, griebiau veidrodėlį ir kibau į darbą. Tiesa, tuo metu dar nežinojau, ką su savo akimis daryti: ar jas didinti, ar siaurinti. Juk šiuos dalykus imi išmanyti tuomet, kai tau kažkas pasako, ką tu turėtum daryti. Vaikai nesuvokia savęs su trūkumais, jie suvokia save kaip savaime suprantamus gyvenimo dalyvius. Tik vėliau jie būna informuojami apie tai, ką reikia slėpti, mažinti, didinti ar atidengti.

Kitos mergaitės. Rimta paauglystė

Kai man buvo keturiolika, su klasiokais pradėjome rinktis į plotus. Šiaip manęs į tuos plotus niekas nebūtų kvietęs, jeigu ne kietosios klasiokės. Jos mane užtarė prieš bernus ir aš buvau pakviesta. O tos kietosios klasiokės jau dažėsi labai rimtai – dengė veidus skystom pudrom, pešiojo antakius, dažė vokus, stipriai blakstienų tušu tepė blakstienas, naudojosi skaistalais, lūpdažiais. Jų kosmetinės atrodė kaip didžiulės lobių skrynios. Dar jos tepdavosi želė ar kitom plaukų priemonėm plaukus. Aš turėjau tik vieną pudrą, kurią laimėjau vieno žurnalo organizuotame konkurse. Tai ėmiau teptis ja, nors ji buvo keliais atspalviais tamsesnė už mano veido odą, bet tuo metu jaučiau, kad eiti į mokyklą „pliku veidu“ yra kažkaip nepadoru. Nors tuo metu su mano veido oda viskas dar buvo gerai. Bet tas makiažas ir pudra buvo ženklas, kad tu jau aštuntokė, nebe vaikas.

Prieš plotus kartu su klasiokėm susirinkdavome vienos jų namuose ir mane kas nors padažydavo, nes pati to daryti nemokėjau, o ir neturėjau tokių kietų priemonių – savo reikmėm naudojausi tom pačiom iš mamos stalčiaus.

Vėlyva paauglystė. Makiažas – „mano pačios pasirinkimas“

Na, ir vėlesnėse klasėse, taip pat jau būdama studentė, aš dažiausi kasdien. Tai jau tapo „mano pačios pasirinkimu“. Nebeskaičiau žurnalų, man nebedarė įtakos klasiokės. Įsibėgėjus paauglystei, pradėjau turėti odos problemų. Mano nosis buvo raudonesnė už visą veidą, tad iš pradžių maskavau tik ją. Vėliau, atsiradus aknei, pradėjau maskuoti visą veidą. Pastebėjau, kad šlapia pudra neišsilaiko per visas pamokas, tad ėmiau dangstyti veidą ir sausa. Mano veidas tapo labai riebus, imdavo blizgėt. Tai bene po kiekvienos pamokos užsukdavau į tualetą užtapšnoti viską sausa pudra. Atsirado ir blakstienų tušas, juodos pravodkės, lūpdažis.

Atsirado ir didelė gėda būti be makiažo. Anksčiau negalėjau suprasti žurnaluose publikuojamų įžymybių nuotraukų, kur jie nepasidažę (dažniausiai tai – jos, nepasidažiusios).

Pavyzdžiui, žiūrėkite čia. Jie rašo: be makiažo ji atrodo visai kitaip! Ji išdrįsta rodyti savo „nuogą“ veidą su žilom plaukų šaknim. Kai nuolat pabrėžinėjam kiekvieną moters žingsnį be makiažo kaip akiplėšišką įvykį (arba atvirkščiai: didžiulės drąsos įrodymą), manau, kad dar labiau didinam tą makiažo svarbą ir baimę jį palikt namie.

Aš bijojau, kad mane be makiažo pamatys net draugės! Pamatys mano rausti linkusią odą, aknę, dar ką nors. Man užteko vos kelių komentarų, kad užsidengčiau pudra suvisam. Nakvoti pas mane likusi draugė, kai valiausi makiažą, pasakė: „O, kaip tu keistai atrodai…“ ir tėtis, pamatęs aknės spuogus, kartą leptelėjo: „Bet tu atrodai kaip narkomanė“. Poliklinikos dermatologų skirti rūgštiniai skysčiai aknei gydyti dar labiau jautrino odą. Tai aš ją dengiau.

Nevažiavau į festivalius. Per bendrus kursiokų tūsus ryte atsikeldavau anksčiau visų, nulėkdavau į vonią ir užtepdavau naują pudros sluoksnį. Per bendrus susibūrimus miegodavau, aišku, su pudra! Vaikinui pasirodydavau be pudros praėjus kokiem metam nuo draugystės pradžios.

Išdrįsimai

Žmogui, kuris yra toks priklausomas nuo makiažo, išdrįsti pasirodyti be jo yra didžiulis įvykis. Dėl to bent menkiausias leptelėjimas gali kainuoti papildomus kibirus pudros. Taip buvo ir man. Vieną kartą išdrįsau į paskaitas nuvažiuot pliku veidu. Pirmas sutiktas kursiokas paklausė: „Kas tau? Sergi?“ Tuoj pat pasukau į tualetą ir užsimaskavau save.

Televizija

Baigusi akademiją pradėjau dirbti televizijoje – tapau pramoginių televizijos laidų vedėja. Prieš kiekvieną laidos filmavimą mane grimuodavo ir šukuodavo apie 2 val. Mano scenos partnerį, su kuriuo turėjome tas pačias funkcijas ir užduotis – 5 min. Pasibaigus šiai grožio „egzekucijai“, eidama koridoriumi iki didžiosios scenos, girdėdavau „wow“, „kaip gerai atrodot“, „kokia graži“ ir matydavau žmonių šypsenas. Nors ilgas marksojimas grimo kėdėje man buvo nuobodžiau už viską, bet ten išgaunamą veidą pamilau labiau už savo tikrąjį.

Taip taip, čia tikrai aš. Ir man čia 24. Klubas.lt M.Jurkutės nuotr.

Po ilgų filmavimų, važiuodama namo taksi, nuo akių lupdavau blakstienas, į ranką nusivalydavau lūpdažį, išsileisdavau plaukus. Namuose kruopščiai išvalydavau odą, bet nuo to didelio grimo sluoksnio ji būdavo sudirgusi. Kitą dieną atrodydavau taip, lyg vakar būčiau išplempusi penkiolika butelių vyno ir verkusi visą naktį. Tam, kad išeičiau iš namų, man vėl reikėjo pudros.

Pudros reikėjo dar ir dėl to, kad žmonės ekrane mane visąlaik matė nuostabiai gražią. O kas ta kūtvėla, kurią matau einančią gatve sudiržusiu veidu? Ir vėl aš pradėjau gėdytis savo tikrojo, paprasto veido.

Kai eidavau į renginius, būtinai mokėdavau makiažo specialistei, kad ji man padarytų tobulą profesionalų makiažą, nes pati pasidažyti taip gerai nemokėjau.

Ilgainiui mane visa tai ėmė užknisti. Mano tikrajam veidui skaudėjo nuo visų tų sluoksnių, jis svajojo tiesiog pakvėpuoti. Mano oda sausėjo, pleiskanojo, nuo dažnų plaukų vėlimų, purškimų laku, dažymų, jie ėmė slinkti. Tos dvi valandos grimo kėdėje tapo nebeįmanomos. Aš nesupratau, kas gauna tuos man koridoriuje skiriamus komplimentus? Grimo meistrė? Stilistė? Mano dirbtiniai plaukai? Mano naujas veidas? Ar tokia, kokia buvau iš tikrųjų, būčiau pakraupinusi žiūrovus? Jie būtų atšokę nuo ekranų?

Pradėjau derėtis su grimerėmis: „Neklijuokite blakstienų“, „mažiau pudros“, „nereikia didelių pravodkių“. Nusikirpau trumpai plaukus.

Luko Balandžio, 15 min nuotr.

O po kažkiek laiko baigėsi ir mano televizinė karjera, nuo ko tapo ir man, ir daugeliui kitų žmonių ramiau, tad, išskyrus teatro spektaklius (ten šie dalykai kur kas laisvesni), radijo laidas, kurios buvo filmuojamos, man nebebuvo prievolės dažytis.

Priklausomybė nuo makiažo

2018 metais kelis mėnesius gyvenau nenaudodama makiažo. Porą kartų pasidažiau lūpas, nes atrodžiau sau baisiai ir keliskart pabaksnojau veidą sausa pudra, nes jis buvo raudonas.

Ką aš atradau? Kad mesti makiažą man sunkiau, nei mesti rūkyti. Tai yra tokia gili priklausomybė, kuri nėra vien tik apie saviraišką. Tai yra apie mano pasitikėjimą savimi, apie tai, kaip tądien jausiuos, kaip bendrausiu su kitais žmonėmis.

Puikiai suprantu, kad mano būsenos yra viso labo plačiai išvystytos reklamos industrijos pasekmės – iš žurnalų, reklaminių stendų, televizijos ekranų man besišypsančios moterys turi lygią veido odą, jų nosys nerausta nuo šalčio ir vėjo, jos neturi aknės, jų oda nepleiskanoja ir jų veido porų nesimato. O gal jos visa tai turi? Ne, baikit, nemanau.

Be makiažo aš tikrai neatrodau kaip moterys reklamose, vitrinose ar televizoriuje. Ir tai mane veikia. Nežinau, ar vyrai taip pat jaudinasi dėl tamsių paakių ar riebios odos? Ar jiems jų lūpos be lūpdažio atrodo blankios, netekusios gyvybės? Ar jiems irgi norisi skaistalais paryškinti skruostikaulius, kad veidas nebūtų apskritas?

Nebegėda skaitytojos nuo 15 iki 35 m. į mano klausimą instagrame, ar jos dažosi ir kodėl tai daro, apie 67 proc. jų atsakė „taip“, 14 proc. „ne“ ir 19 proc. atsakė „kartais“. Jų argumentai dėl dažymosi buvo tokie, kad su makiažu jos jaučiasi ryškesnės, įdomesnės, drąsesnės. Be makiažo jos sau atrodo pavargusios. Makiažu yra linkusios slėpti „trūkumus“. Kaip trūkumus įvardijo šviesią blakstienų spalvą, strazdanas, tamsius paakius, spuogelius, aknės paliktus randelius, raudonį. Kai kurios makiažą įvardijo kaip saviraiškos, kūrybos priemonę, teigė, kad taip daug labiau sau patinka. Pateikiu jų atsakymų ištraukas:

Pagalvojau, o kodėl moterys be makiažo atrodo sergančios, pavargusios, o vyrai – ne? Gal vis dėlto tai nėra laisvas pasirinkimas, o didelį spaudimą mūsų veiksmams daranti socialinė norma, kad moteris turėtų bent truputį „pasigražinti“, „susitvarkyti“?

Praleidusi jau daug laiko be makiažo pradėjau į jį reaguoti kaip į visai nebūtiną dalyką. Būtų sunku dabar kiekvieną dieną iš 365, kaip anksčiau, išbūti su pudros sluoksniu arba jausti ant blakstienų tušą. Būtų keista tam skirti pusvalandį, o gal net daugiau savo laiko – kasdien! Taip pat, sutaupiau nemažai pinigų – tol, kol truko mano eksperimentas, nepirkau jokių naujų kosmetikos priemonių. O dabar jas panaudoju tik retkarčiais.

Ar aš sau graži be makiažo? Ne. Nesijausčiau saugiai eidama į šventę „pliku“ veidu. (Nors… kartą nuėjau)

Aš matau daugybę menkiausių savo odos trūkumų, bet ir tai, manau, yra ilgo dėsningo smegenų plovimo, nuo mergaičių žurnalų iki dabartinių reklamų, rezultatas.

Gydytoja dermatovenerologijos rezidentė Agnė Dapšauskaitė kosmetikos įtaką odai komentuoja taip:

„Pirmiausia, reikėtų pasirinkti tinkamą kosmetiką ir netgi prausiklius bei kremus, ypatingai žmonėms su odos problemomis, pvz.: akne arba rožine. Sudėtinės kosmetikos priemonių medžiagos yra vertinamos pagal komedogeniškumą, t.y. medžiagos savybė kimšti folikulus, formuoti komedonus (spuogelius). Komedogeniškumas vertinamas skalėje nuo 0 iki 5 didėjančia tvarka (3, 4, 5 komedogeniškumo priemonių reikėtų vengti). Visą sąrašą galima nesunkiai rasti internete. Pabrėžtina, kad šiame sąraše yra populiarėjančių natūralių produktų, pvz.: sojų aliejus, kokosų ar kakavos sviestas. Taip pat žinoma, kad net vandeniui atsparus tušas turi komedogeninių savybių.

Parinkta tinkama kosmetika tikrai neblogina odos būklės, o gali jai net padėti (daugelyje pudrų ir netgi dieninių kremų yra medžiagų, apsaugančių nuo saulės poveikio, tokių kaip titano dioksidas arba cinko oksidas). Pats cinkas tuo pačiu pasižymi ir žaizdeles gydančiu poveikiu. Kremai nuo šalčio ar vėjo neapsaugo, tačiau padeda palaikyti odos barjerinę-apsauginę funkciją, pamaitina odą mineralais ir kitomis medžiagomis, dėl to oda tampa atsparesnė išoriniams veiksniams.“

Priverstinis makiažas

Žinoma, kartais makiažo naudojimas yra visiškai priverstinis. Čia aprašytos moterų patirtys iš įvairiausių darboviečių, kur jos buvo drausminamos dėl to, kad nenaudojo makiažo darbe, o viena netgi neteko darbo. Ar jums yra tekę su tuo susidurti, kai jums tiesioginėmis ir netiesioginėmis užuominomis buvo signalizuojama „susitvarkyti“?

Dažnai, kai man kažkas norėdavo pritarti dėl mano makiažo priklausomybės eksperimentų, pasakydavo: „o vyrams net negražu tas make up!“ Man nuoširdžiai nerūpi, kas gražu vyrams. Man atrodo, kad mes turime išeiti iš šio savęs matymo per vyrams gražu/negražu prizmę.

Man atrodo, kad mūsų didysis pavojus – ši „atrodymo“ era, kurioje gyvename. Nesijauti graži, drąsi, protinga? Taip atrodyk! Atrodyk turtinga, sėkminga, laiminga, o socialiniai tinklai tai su malonumu suvalgys. Tūkstančiai skrolinančių sielų savo like’u patvirtins tau, kad tuo patikėjo. Bus lengviau ir pačiai tuo patikėti.

Mano atradimai

Mano pačios eksperimentas su makiažo atsisakymu atvedė prie įdomių minčių. Dažnai makiažą naudodavau kaip apgaulės ir savigynos priemonę. Tamsūs paakiai? Pasidažau raudonu lūpdažiu, niekas neklaus, kodėl tokia pavargusi, o man ir nereikės kalbėti apie savo vidinę būseną. Vietoj to jie man pasakys – koks gražus lūpdažis ir pokalbis nukryps apie jo kainą ir kur jį pirkau. Lengvai praslysiu paviršiumi. Kartais, kai pilnai užsimaskuodavau veidą, pasidarydavau šukuoseną, apsirengdavau spalvočiausiais drabužiais, galėdavau jaustis klaikiai šūdinai, bet nuėjusi į vakarėlį taip išsipusčiusi net nemačiau pareigos kalbėti. Visa ši išorinė puošyba apsaugodavo mane kaip skydas.

Bet… aš nelabai noriu bėgti. Jaučiu, kad galiu susidurti su neužmaskuota realybe akis į akį. Ir ji dažnai man tampa kur kas mielesnė už tą spalvotą, nepavargusią, gražią. Jaučiuosi sąžininga su savimi. Esu tiek, kiek esu dabar. Su viskuo. Daug lengviau pastebėti, kaip koks maistas ar elgesys atsispindi mano veide, odoje – nuo ko mane beria, muša raudonom dėmėm. Pastebėjau, kad, kai jaučiuosi įsitempusi, esu ten, kur nenorėčiau būti, mano oda ima jautriai reaguoti, rausta. O kai man ramu, kai galiu kalbėti tai, ką jaučiu, išdrįstu būti savimi, tuomet mano veido oda išlieka rami. Taip pat odos būklė keičiasi per patį menstruacijų ciklą – vienom dienom oda tiesiog švyti, o kitomis dienomis atrodo kaip pilka siena.

Mano vienas draugas nuolatos rengiasi tik juodai. Ir jo drabužiai visiškai paprasti – be raštų, užrašų ar puošybos elementų. Mano akims pasidarė taip nuobodu nuo to monotoniško vaizdo, kad ėmiau net jo vientisame juodame garderobe įžiūrėti atspalvių, skirtingų faktūrų. Jau ir juoda man tapo spalvota, skirtinga, įdomi!

Tokie eksperimentai, kai mes atsisakome savo psichologinių skydų, už kurių buvome įpratę slėptis – išraiškingų drabužių, nusivalę pudrą atidengiam savo aknę, tamsius paakius, nusprendę nebedažyti plaukų atidengiame žilas šaknis – mums padeda atrasti savo esmines baimes. Viena didžiausių – baimė nepatikti, būti atstumtam. Kai bandžiau įtikti žmonėms išvaizda, preziumavau, kas jiems galimai patinka nė nepagalvodama, kad galiu jiems duoti kur kas daugiau. Kai nusivaliau makiažą ir nustojau slėptis už išvaizdos, atradau savo didžiulį nesaugumą, baimes, bet ir didelius bendravimo lobius. Aš galiu juokauti, domėtis žmogumi, pasakyti jam gražių žodžių, atvirai pasidalinti tuo, kaip jaučiuosi, pasiūlyti jam savo pagalbą. Užuot kaip svarbiausią tikslą ryšyje su žmogumi iškėlusi uždavinį jam patikti, palikti įspūdį, pradėjau atsigręžti į patį ryšį – ar jis šiltas, įdomus abiem? Ar mums gera šiame santykyje? Ar turime bendrų temų ar iš ko pasijuokti? Kai ryšys tenkina abu žmones, nebėra taip svarbu, ar padarei savo išvaizda pašnekovui įspūdį ar ne.

O geriausia, ką mes galime padaryti savo odai, tai yra tinkamas ir kasdienis rūpinimasis ja. Kaip ir savo vidumi.

Daugiau meilės savo odai

Per savo projekto gyvavimo laiką sulaukėme daug laiškų iš žmonių, kurie kasdien bando susidraugauti su savo oda, keliančia iššūkių: raustančia, turinčia aknę ar baltmę, neatitinkančia kasdien socialinėje medijoje matomo lygios odos standarto.

Manome, kad savo odą visų pirma reikia priimti tokią, kokia ji yra šiandien ir išmokti ja pasirūpinti. Tai daug labiau gydo ir padeda nei kasdienis maskavimas ir viduje tarpstanti gėda. Šiandien pristatome jums projektą „Daugiau meilės savo odai”, pasitelkę specialistus į pagalbą ir bendradarbiaudami su BENU sveikos odos institutu dalinsimės naudinga informacija ir kviesime jus dalintis savo #nuogaoda ir jos istorijomis jūsų Instagram paskyrose.

Papasakokite, kokių iššūkių jūsų oda jums kelia – ar galite išeiti į gatvę, pasirodyti artimiems žmonėms jos nemaskavę? Jeigu turite aknę, baltmę, rausti linkusią odą ar pan.? Pasidalinkite savo odos nuotrauka ir patirtimi, pridėję grotažymę #nuogaoda savo Instagram paskyroje. Pastebėkite, kaip jūs jaučiatės su savo oda tokia, kokia ji yra – kokios baimės, atradimai, džiaugsmai iškyla? Kas jums padeda ją priimti ir pamilti čia ir dabar?

Kiekvieną savaitę apdovanosime po vieną savo iššūkiais pasidalinusį žmogų projekto partnerio BIODERMA paruošta dovana, kuri, neabejojame, pasitarnaus jums kaip puikus bendražygis meilės savo odai kelyje.