Kaip gyventi su depresija? Tomas dalinasi savo patirtimi

Savo patirtimi dalinasi Tomas
(teksto autoriaus pasirinkimai ir rekomendacijos nebūtinai sutampa su nebegėda komandos nuomone bei rekomendacijomis, psichinė sveikata yra kompleksinė ir šiuo klausimu jums geriausiai patars specialistai)
Iliustracijų autorė Justina Cesnauskaite

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]V[/edgtf_dropcaps]aikystėje buvau labai charizmatiškas ir ekstravertiškas vaikas. Niekados nebuvo problemų man prieiti prie nepažįstamų žmonių ir paprašyti ar saldainio, ar dainelę padainuoti. Vaikystė ėjosi puikiai, kol penktoje klasėje perėjau į kitą mokyklą. Išlavintas, draugiškas ir kiek stambokas vaikis buvo magnetas patyčioms „rajoninėje“ mokykloje.

Daug pasakoti apie tai nereikia, nes jau pasekmės ir taip visiems žinomos. Socialinė izoliacija, sulėtėjusi socialinių įgūdžių raida. Toliau sekė socialinis nerimas. Depresija. Viskas by the book.

Studento gyvenimas

Po mokyklos išvykau studijuoti į užsienį. Niekas manęs nepažįsta. Nauja aplinka. Nauji žmonės. Puikus metas save atrasti. Tą ir dariau. Nuolat stumdavau save į naujus potyrius, daug studijavau žmogaus psichologiją, eksperimentavau su narkotikais, kurie leido pažinti save iš arčiau (dar viena tema, kuria reikėtų padiskutuoti?) ir t.t.

Buvau tas awkward vaikinas, kuriam buvo sunku prieiti prie žmogaus ir pasakyti labas. Nes rankos drebės, balsas trūkčios, prakaitas muš. Visados pirmos mintys prieš pradedant pokalbį būdavo: „ką jie apie mane pagalvos, tikriausiai sufailinsiu ir pasirodysiu kaip mulkis“. O ką jau kalbėti apie kitus dalykus – 21 metų nekaltas vaikinas, su strijomis ant nugaros nuo svorio metimo – ir kaip tai veikė mano savivertę.

Bet aš tai padariau. Aš įveikiau savo socialinį nerimą. Maniau, kad tai neįmanoma. Bet ėmiau ir padariau. Atradau tą ekstravertą vaikį savyje, kurį šitiek metų slėpiau. Nebebijau prieiti prie panelės ir ją užkalbinti. Nebebijau kelti tostų. Nebebijau išsišokti iš grupės darbe ir būti dėmesio centre. Laiminga pabaiga, ar ne? Deja… Tai parašiau, kad būtų lengviau suprasti kontekstą.

Laiškas visgi apie kažką kita

Nors ir sugebėjau įveikti socialinį nerimą, aš netapau laimingesnis. Nesijaučiau kažko pasiekęs. Nei tuo momentu, kai mano kolegos pavadino mane ekstravertu, nei tada, kai nukabinau savo pirmą, antrą ir trečią panelę. Nesidžiaugiau, kai baigiau bakalaurą, ar įstojau į magistrantūrą Lietuvoje. Galiu įvardinti daugybę savo laimėjimų per tuos metus, bet jie manęs niekados nekasė. O dar tos problemos su motyvacija, noru gyventi. Per tuos ~10 metų savo gyvenimo nebuvo nė vienos dienos, kad pabusčiau ir būčiau pasiryžęs veikti. Mano problema buvo didesnė. Kenčiu nuo depresijos.

Nežinau, nuo ko pradėti

Būdamas 26 metų, po nesėkmingo romano, atsidūriau ligoninėje perdozavęs narkotikų. Nežinau, ar tai galima pavadinti bandymu žudytis, ar ne. Bet nemeluosiu, jog tai buvo pagalbos šauksmas. Dabar mąstau, kad turėjau jau anksčiau imti dorotis su ta problema, nes pats didžiausias ženklas, kad psichinė sveikata sutrikusi – savižudiškos mintys. Tai pirmasis ženklas, kuris sako: „Tau reikia pagalbos.“

Tų minčių niekad nelaikiau realiomis. Niekados nesiruošiau žudytis. Ir man buvo gėda apie tai galvoti. Bet tai buvo vienas iš mechanizmų mano smegenyse, kuris padėdavo susidoroti su gyvenimo aktualijomis.

Naujas gyvenimas?

Po šio įvykio supratau, kad man reikia kažką daryti. Taip negali būti. Tai negali tęstis. Ir prasidėjo mano kelionė. Kaip aš sprendžiau šį klausimą:

1. Užsirašiau pas psichoterapeutą. Kiekvieną savaitę. Po valandą. Nesvarbu, jog pinigų daug neturiu. To reikia. Lankiausi pas daug psichologų ir psichoterapeutų, kol radau sau tinkantį. Ir dėkoju už viską, ką jos padedamas išmokau apie save.

2. Reikia suprasti, kas man yra. Niekados nemėgau psichologinių „masturbacinių“ knygų, kur nieko nedarai, tik skaitydamas glostai savo ego. Bet teko apie savo ego pamiršti ir praplėsti pažiūras. Daug skaičiau ir domėjausi, kas yra depresija. Skaičiau viską, ką tik galėjau. Tiek psichiatrinę, tiek psichologinę, tiek neurologinę mokslinę literatūrą. Kitų žmonių išgyvenimus. Popsūchinius straipsnius. Filosofiją. Net kažkiek dvasinės literatūros paliečiau, ypač Rytų (o aš juk esu hardcore ateistas).

3. Sportas. Niekados nemėgau sportuoti, bet tai išleidžia dopaminą. Plius, tai leido man lengviau šį tą pakeisti gyvenime:

a) Pradėjau sveikai maitintis. Manau, visi žino, kad gera dieta yra svarbi gerai savijautai. Taip pat dėl visa ko papildžiau savo dietą vitaminais.

b) Mečiau narkotikus. Nenorėjau. Tai buvo puiki „sveikesnė“ alternatyva alkoholiui. Tai buvo labai didelė dalis mano socialinio gyvenimo. Su narkotikais sugebėjau įveikti socialinį nerimą, dėl to tai užima svarbią dalį mano širdyje. Bet supratau, jog nors ir vartojau atsakingai ir saugiai, ir rizika buvo minimali, visi tie savaitgaliai, kai pradedi tūsinti penktadienį ir baigi sekmadienį, nėra gerai organizmui.

c) Dingo reivai. Reikia sveikų, blaivių rekreacinių outletų. Ir tai atradau stalo žaidimuose. Vienas iš tų geeky hobių, kuriuos labai mėgau vaikystėje. All of a sudden turėjau puikią progą vieną kitą dieną išeiti iš namų, bendrauti blaiviai, intelektualiai stimuliuoti save. Taip pat susiradau naujų draugų, kas būnant 26 metų tapo labai sudėtinga.

4. Sąmoningumas (mindfulness). Nesu dvasingas žmogus. Bet apie sąmoningumo naudą galiu daug ir ilgai pasakoti. Ne veltui psichoterapijoje sąmoningumas pradeda užimti vis svarbesnę vietą kaip kognityvinės elgesio terapijos papildinys.

5. Galiausiai išmečiau visą stresą iš savo gyvenimo. Atidaviau visas skolas. Palikau visas nuoskaudas. Susiradau sveikesnį darbą. Išsprendžiau visas uždelstas bėdas savo gyvenime. Susitvarkiau miego ritmą. Pradėjau tvarkyti savo butą kiekvieną dieną. Išsiugdžiau naujus, sveikesnius įgūdžius. Pakeičiau savo cinizmą, mizantropiją, nihilizmą į kitas, sveikesnes filosofijas.

Taip. Viską, ką išvardinau, dariau. Bet kuris nors kiek susidūręs su depresija, manau, supranta, kaip tai yra sunku. Bet kuriam sveikam žmogui būtu sunku šitiek gyvenime pakeisti, o ką jau kalbėti apie žmogų, kuriam vien išlipti iš lovos ir pasidaryti arbatos yra misija neįmanoma. Žmogų, kuriam tapo įprasta savaitgalį pabudus neišlipti iš lovos, gulėti, introspektyviai mąstyti ir surūkyti 3 pakelius cigarečių, kol galiausiai po 24 valandų eina miegoti, nes pirmadienį reikės eiti į darbą, uždirbti pinigus mokesčiams ir parodyti visuomenei, jog visgi yra produktyvus visuomenės narys.

Bet aš stengiausi. Gyvenimas nėra lengvas. Jeigu turi problemą, turi ją spręsti. Ir ją sprendžiau. Juk savo socialinį nerimą įveikiau. Įveiksiu ir depresiją. Ir ar man palengvėjo? Su tokiu by the book miksu nėra kito atsakymo. Aišku, palengvėjo. Mokslas įrodė – visa tai, ką dariau, padeda. Lyg ir dažniau nusišypsodavau, lyg ir pasaulis pagražėjo, lyg ir mano mąstymas sveikesnis tapo, bet kažkas ne taip vis tiek buvo. Jaučiausi, lyg plaukčiau pasroviui. Lyg save apgaudinėčiau. Ar čia yra normalus gyvenimas? Ar tai yra normalu? Ar dabar visą gyvenimą turėsiu gyventi taip? Kada gi pagaliau ateis ta diena, kai sau pasakysiu: „aš laimingas“?

Vieną dieną sugedo mano skalbimo mašina. Toks smulkus dalykas. Bet kam kitam tai būtų tik smulkmena. Deja, man to užteko, kad visi pamatai, kuriuos stačiau ištisus metus, sugriūtų prieš mano akis. Staigiai atsidūriau ten, kur buvau prieš metus. Tiek daug dirbau, tiek stengiausi, dariau VISKĄ, ką turėjau daryti, viskas turėjo susitvarkyti. Dėl tokio smulkaus dalyko aš pasiėmiau atostogas. Atostogų neužteko. Teko išeiti iš darbo. Nes negalėjau fiziškai prisiversti išlipti iš lovos. Taip, dėl to, kad sugedo skalbimo mašina, turėjau išeiti iš darbo.

Psichinės ligos yra toks sudėtingas dalykas. Tu esi išsilavinęs. Tu turi nuostabų darbą. Tau kritinis mąstymas yra įprastas dalykas. Tu mąstai blaiviai ir viską supranti. Tu atpažįsti visus savo kognityvinius nuokrypius. Bet kažkas tavo smegenims yra negerai. Ir tu prieš tai negali pakovoti.

Ir atėjo momentas, kada turėjau sau pripažinti vieną labai svarbų dalyką. Dalyką, kurį seniai žinojau, bet niekados nenorėjau pripažinti. Turiu ligą. Ir ta liga yra ne tiek psichologinė, kiek fizinė. Ir kartais ligai gydyti yra reikalingi vaistai.

Sergant cukriniu diabetu turi sveikai maitintis, sportuoti, mesti rūkyti ir t.t. Bet, nori nenori, insuliną tau teks leistis.

Nenorėjau gerti vaistų. Norėjau tikėti, jog esu stiprus. Kad sugebėsiu ligą nugalėti be vaistų. Vien ta idėja, jog kiekvieną rytą atsikėlęs turėsiu išgerti kažkokia „magišką“ piliulę, mane gąsdino. Ironiška, nes narkotikus tai mėgau. Nesu svetimas cheminėms medžiagoms, kurios veikia mano psichiką. Bet su vaistais buvo kažkaip kitaip…

Kas bus, jeigu jie veiks? Kas bus, jeigu prarasiu savo ego? Kas bus, jeigu nuolat jausiuos apspangęs? O ką jau kalbėti apie pašalinius poveikius, tokius kaip seksualinės problemos. Aš esu 26 metų vaikinas. Sorry, bet aš dar per jaunas turėti seksualinių sutrikimų! Juk mano libido yra mano ego dalis!

Bet čia tik atmazai. Aš juk pats sakiau – jei turi problemą, turi ją spręsti. Gyvenimo pokyčiai man nepadėjo. Bet gal vis tik vaistai padės?

Susiėmiau vėl. Padiskutavau su savo psichologe. Užsirašiau pas psichiatrę. Ji man išrašė vaistų. Pradėjau gerti. Viena savaitė, antra savaitė…. Trečia savaitė… Kažkas ne taip. Mano libido sumažėjo. Man tapo sunkiau baigti ir orgazmas jau nebe toks stiprus. Metalo skonis mano burnoje. Shit. Visos mano baimės pradeda pildytis. Ką daryti? Ne…. Žinau, jog čia gali būti laikina. Reikia iškentėti. Plius, jeigu nepraeis, visados galiu mesti vaistus ir grįžti ten, kur buvau.

Vieną dieną, kaip visada, suskamba žadintuvas. Atmerkiu akis. Vietoj to, kad vartyčiausi lovoje dar 15 minučių, aš tiesiog lengvai pabudau ir nuėjau valytis dantis. Ir po to supratau kai ką…

Labai sunku tai atpasakoti. Bet pajutau tokią ramybę. Visą gyvenimą mano kūnas buvo įsitempęs tiek fiziškai, tiek psichiškai. O dabar buvau toks atsipalaidavęs. Ir ne, tai ne toks jausmas kaip išgėrus porą bokalų alaus ar „Xanaxo“, ar pasportavus. Tai buvo kažkas kita.

Pirmą kartą pasijutau „normaliai“. Įsivaizduokite. Visą gyvenimą tu matai autobuso numerį tik tada, kai jis pro tave pravažiuoja. Tau yra normalu spėlioti, kas yra parašyta mokykloje ant lentos. Tu žinai, kad kažkas yra ne taip. Kad gali būti kitaip, geriau. Bet tau tai yra normalu, tau tai yra tavo gyvenimas. Ir tada tėvai nuperka tau akinius, tu pasižiūri į medį ir supranti, jog šakos turi atskirus lapus. Ir tu juos matai. Tai yra toks amazing jausmas.

Bet ne. Negali būti. Reikia palaukti. Viena diena, antra diena, savaitė, dvi savaitės… Tai nesikeičia. Vaistai tikrai veikia. Kognityvinės funkcijos nesusilpnėjo, priešingai, tik sustiprėjo. Atsirado toks mental clarity, tokia ramybė galvoje. Negatyvios mintys nedingo. Netapau kažkokiu apsiratinusiu klounu, kuris naiviai džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka ir viskas jam gerai. Kaip buvau cinikas ir neurotikas, taip ir likau toks. Bet mano galvoje atsirado vietos ir pozityvioms mintims. Mintims, kurios ateina natūraliai ir nereikia savęs versti galvoti pozityviai.

O viskas, ką aš prieš tai dariau? Sąmoningumas? Sveika mityba? Sportas? Ir visa kita? Tai tapo taip lengva. Taip pakeliama. Prieš tai jaučiausi tarsi braidyčiau po purvą su 3 dydžiais per dideliais botais. O dabar viskas taip natūralu. Nesakau, kad lengva. Vis tiek reikia pakelti savo šikną nuo sofos. Bet… it’s something else.

Aišku, kai kurie neigiami efektai nepraėjo. Per antrą apsilankymą pas gydytoją, dėl šalutinių poveikių išrašė papildomų vaistų. Ir viskas susitvarkė. Nebėra jokio šalutinio poveikio. Libido grįžo.

Praėjo 4 mėnesiai ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. VISI mano gyvenimo aspektai pagerėjo. Produktyvumas išaugo šimtą kartų. Pasitikėjimas savimi taip pat. Nebėra dienų, kada jaučiuosi turintis užsidėti kažkokią kaukę. Esu pilnai patenkintas savimi. Pagaliau net pradėjau žengti pirmus žingsnius pildant savo svajones. Pradedu net jausti, kas yra laimė, pirmą kartą per 10 metų. Ir neatrodo, kad ta laimė būtų kažkokia dirbtinė.

Pasikalbėjau su savo gydytoja labai atvirai. Ji pati kenčia nuo depresijos ir vartoja antidepresantus. Ji užtruko žymiai ilgiau, kol rado sau tinkančius vaistus ir dozę. Man pasisekė. Ir taip, galiu bandyti mesti juos po kažkiek laiko ir gyventi be jų. Bet, kad atkrisiu, šansas yra labai didelis. Ne daug kas tai nori sakyti ir girdėti (ypač žmogus, kenčiantis nuo depresijos), bet dažnu atveju depresija nėra išgydoma. Jeigu vaistai veikia ir nėra jokių nusiskundimų, geriau vis tik susitaikyti su mintimi, kad juos vartoti teks visą gyvenimą. Užtat mano gyvenimas bus pilnavertis. Ir nors turėsiu išgerti po vieną piliulę į dieną, jis nėra niekuo prastesnis.

Dabar suprantu, koks idiotas buvau prieš tai ir kaip visos mano baimės buvo nepagrįstos. Visuomenėje yra labai daug stigmų, susijusių su psichine sveikata. Pagaliau žmonės atsipeikėjo, tapo atviresni ir dažniau pradėjo kalbėti šia prieš tai tabu buvusia tema.

Tačiau vaistų ir psichiatrijos stigma dar labai gaji visuomenėje. Ne viską gali išgydyti rytine mankšta, avokadais, meditacija ir kartkartiniu vizitu pas psichologą ar emocinės paramos grupėje. Kartais problema gali būti tokia paprasta, kaip sutrikęs serotonino kiekis tavo smegenyse, ir vienintelis būdas tai sutvarkyti – vaistai. Dėl daugybės mitų ir nepagrįstų baimių daug žmonių potencialiai praranda vienintelį šansą gyventi pilnavertį gyvenimą ir kenčia tol, kol gali būti jau per vėlu.

NBGD: Jeigu jus kurį laiką kamuoja slogi nuotaiką, lanko savižudiškos mintys arba yra kitų požymių, kad jūsų psichinei sveikatai reikalingas dėmesys, rekomenduojame kreiptis į psichinės sveikatos specialistus arba paskambinti/parašyti į jaunimo liniją. Psichinė sveikata yra kompleksinis dalykas ir tam tikrų klausimų sprendimui reikalingi kvalifikuoti specialistai.