Meilė trunka trejus metus

Teksto autorius: Inžinierius
Nuotraukos autorius: Pasąmonės dirbtuvės

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c0e6d9″ background_color=””]Š[/edgtf_dropcaps]ios dienos tema yra labai įdomi man kaip inžinieriui. Programavimas – taip, mes programuojami ir tai, kas tai daro gerai, geba mus užprogramuoti taip, kad mes darytume vienus arba kitus dalykus – kitaip tariant, manipuliuoti.

Dabar dėmesio, parašysiu tai, kas jau sėdi jūsų smegenyse: MEILĖ TRUNKA TREJUS METUS (MTTM). Tik nesakykite, kad to negirdėjote. Jei išeisime į gatvę ir paklausinėsime žmonių, ar girdėjo šį posakį, manau, daugelis atsakys teigiamai, kažkas pridurs, kad yra tokia knyga ir kažkuris pasakys, kad tą knygą skaitė. Pats šitos knygos neskaičiau ir to daryti nesiruošiu, todėl logiška, kad knygos turinio neaptarinėsiu.

Taigi marketinginės kampanijos dėka MTTM jau sėdi mūsų smegenyse. Ir kažką ten veikia. O ką veikia, tai yra labai individualus dalykas. Kodėl būtent apie MTTM rašau, todėl, kad tai į temą ir todėl, kad vieną kartą, po ginčo su žmona (na taip, kartais tai įvyksta) ji man sako: „Tai va, mes kartu jau daugiau kaip trejus metus, gal čia jau pasireiškia…“ – ok, gal ji tai pasakė ne visai rimtai, gal ją valdė emocijos ir pan. Bet ji tai pasakė ir tai man įrodo, jog ši pasėta idėja gyvena joje ir kartais išlenda. Ji tos knygos, kiek žinau, irgi neskaitė.

Kodėl viso gyvenimo meilė antrai pusei yra kažkoks dalykas, kurį įvairūs individai prisiekinėja bažnyčioje ir dievas žino, kodėl po to pafeilina?

Dabar mano, kaip inžinieriaus, samprotavimai: pagrindinis dalykas, dėl ko MTTM yra nesąmonė – jei taip būtų, praktiškai dauguma vaikų, kuriems yra daugiau kaip 4 ar 5 metai, taptų nemylimi. Ir čia daug kas pasakytų: „Oi, nagi žinoma, kad tėvai savo vaikus myli visą gyvenimą.“ Aišku, būna, kad ir nemyli. Būna, kad jų pradeda labai nemylėti dar jiems nespėjus sulaukti 3 metų – ir tai labai skaudu, bet nesileiskime šį kartą į kraštutinumus.

Ok, taigi dabar pabandykime paanalizuoti teiginį: „Bare sutikau savo gyvenimo moterį, pamilau ją ir mylėsiu ją visą gyvenimą.“ Manau, atsiras nemažai kritikų, kurie sakytų – nesąmonė. Ir taip yra todėl, kad meilė vaikams yra kitokia nei meilė savo partneriui, sutuoktiniui. Čia kažkaip jau beveik galėtų atsirasti knyga apie 50 meilės atspalvių.

Ok, taigi kodėl mylėti vaikus visą gyvenimą yra aksioma? Tikriausiai todėl, kad mūsų folkloras taip sako. Kodėl viso gyvenimo meilė antrai pusei yra kažkoks dalykas, kurį įvairūs individai prisiekinėja bažnyčioje ir dievas žino, kodėl po to pafeilina? Gal todėl, kad folkloras sako, kad „bobą iš valties, valčiai lengviau“ arba „santuoka – pagrindinė skyrybų priežastis“ ir t.t.

Marketingą sukūrė žmogus, žmogus gali jį nugalėti.

Taigi, marketingas (folkloras – taip pat tam tikras marketingas) įsodina į mūsų galvą idėjas, kurios įvairiai veikia ir ne visada pagal paskirtį. Ir visai galimas dalykas, kad mes tampame neharmoningi, nes… nes tiesiog viskas ne taip… kažkaip ne taip.

Dabar noriu viską apibendrinti. Mes nuo marketingo kaip reiškinio niekur nepabėgsime – nes jis yra varomoji ir griaunanti jėga be atsakomybės. Marketingą sukūrė žmogus, žmogus gali jį nugalėti. Grįžtant prie MTTM, galbūt mūsų valioje yra, ką ši toksiška žinutė padarys su mumis? Gal mes galime nuspręsti, kiek mes norime, kad truktų meilė mūsų santykiuose? Gal mes esame savo savijautos, kūno, nuotaikos ir gyvenimo kokybės valdovai, bent jau didžiąją laiko dalį? Gal būrėjos pasėja programėles mūsų galvoje (pvz.: tu sutiksi aukštą šviesiaplaukį), o mes nejučia tas programas įgyvendiname? Ar tikrai būtina pasidažyti prieš lipant ant bėgimo takelio? Ar būtina turėti „Reebook“ sportinę aprangą? Ar šiam sezonui būtinas naujas maudymukas? Ar jis iš viso būtinas? Gal tai atrodo paprasti klausimai, bet, patikėkite, kova yra sunki, nes daug žmonių dirba ir ieško mūsų silpnybių, už kurių patraukus mes dirbsime daugiau ir ilgiau, gal net paliksime savo namus ir artimuosius, kad galėtume nusipirkti „Sanax“ tympas ir išsibalinus dantis bandyti šypsotis į „iPhone X“ asmenukei, bandydami pavyti vis tolstantį nuo mūsų laimės vaizdinį.

Gal mes galime nuspręsti, kiek mes norime, kad truktų meilė mūsų santykiuose? Gal mes esame savo savijautos, kūno, nuotaikos ir gyvenimo kokybės valdovai, bent jau didžiąją laiko dalį?

Neišvengiamai yra manipuliacijų ir programavimo poros santykiuose, kur turime būti labai atsargūs – net kvailas juokelis gali pasėti griaunančias mintis, bet jau nesiplėsiu, paėmiau kitą kampą.

Man pasisekė jog turiu žmoną, kurios trūkumai man netrukdo ją mylėti. O gal tai ne šiaip sėkmė, gal tai mano valia? Žinoma, nenoriu visko suabsoliutinti, bet jei skirsime kelias minutes (FB skrolinimo sąskaita) ir apie tai susimąstysime, gal kažkaip bus lengviau suprasti, kas iš tikrųjų mums leidžia mėgautis gyvenimu čia ir dabar (dabar būtų galima įterpti greitojo kredito reklamą).