Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Tekstą atsiuntė Zofija
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]I[/edgtf_dropcaps]t pražydus lelija išskėstomis kojomis mirkstu karštoje vonioje. Ir vėl buvo emociškai banguojanti savaitė. Bet šiandien man jau gerai. Todėl išsiplovus peruką ir savo plaukus sutepus ricinos aliejumi „Google“ paieškoje ieškau statistikų apie transeksualius asmenis. Jos rodo, jog 2011 metais 41 % transeksualių žmonių bandė atimti iš savęs gyvybę. Akimirkai liovėsi kovoti. Tais pačiais metais, 19 % asmenų, pasisakiusių savo artimiesiems apie tai, jog jaučiasi esantys ne tos lyties, patyrė psichologinį ir/arba fizinį smurtą. 26 % dėl norėjimo būti identifikuoti ta lytimi, kuria jaučiasi esą, prarado turimus darbus. Ir skaičiai man nieko nesako, nors galvoje prisimenu kadaise skaityto straipsnio pasibaisėtinus procentus apie trans žmones, kurie renkasi prostituciją; t.y. savidestrukcinį kelią, visuomenės akimis žvelgiant, nenormalaus gyvenimo link. Tik aš niekados jų nepalaikysiu. Lyginant tiek pat, kiek niekados jų nesiryšiu teisti. Galbūt, kažkada svajosiu klausytis jų maldų į pagalves. Kuždesių, į ką pavirto tasai gyvenimas. Trokšiu apkabinti, tik bijosiu… Nes mes iš tikrųjų bijome. Bijome to, ko nesuprantame. Kartais renkamės suprasti savaip, nes bijom paklausti, kaip yra iš tikrųjų. Gal todėl kai kuriems berniuko noras būti mergaite atrodo tarsi „žaidimas“. Norėjimas nusilakuoti nagus prilygsta savęs statymui į „priešininko“ ribas.
Aš drįstu paneigti teiginį: „Aš pasikeičiau lytį, nes kitaip gyventi buvo neįmanoma.“ Viskas visuomet yra įmanoma. Visuomet yra du pasirinkimai. Gyventi savo gyvenimą arba kažkieno kito. Lyginant, gyventi laimingai arba gyventi nelaimingai. Tik kad aš visuomet renkuosi laimę. Kad ir kaip sunkiai pasiekiama ji man rodosi. Tikriausiai dėl to pavasarį, grįžusi iš atostogų Paryžiuje, nusprendžiau viską mesti. Nes kad ir kiek daug to buvo, tai buvo ne mano. Jaučiau, kad tai kažkieno kito. Atvirai sakant, tobulai sukurto „Egidzijus“ brando. Tariau sau ir kitiems, jog viskas. Išvykstu aš. Išvykstu tapti pasaulio piliete.
Visuomet yra du pasirinkimai. Gyventi savo gyvenimą arba kažkieno kito.
Dabar man tas gyvenimas atrodo tarsi tobulas sapnas. Po pusės metų galiu pasakyti, jog jis panašus į svetimo žmogaus gyventą. Jame buvo daug naivių svajonių ir tikėjimo, kaip bus gerai ir lengva, kai jau pradėsiu gyventi taip, kaip aš iš tikrųjų noriu. Kartais jame ilgiuosi kai kurių dalykų, labai stipriai. To naivumo. Tik vėliau liepiu sau susifokusuoti į priekį. Mokytis ir išlikti budria.
Dabar aš dirbu kavinukėje. Kaip mergina. Nors gimiau aš berniuku ir mane augino kaip berniuką. Senelis norėjo, kad dirbčiau pasieniečiu. Dirbu čia ir šypsausi, kai mane šaukia Zofijos vardu. Kai mane apkabina ir sako „Mem“. Nešioju puodelius su kava klientams. Bendrauju su jais. Tik ateiti taip į darbą buvo emociškai beprotiškai sunku. Brolis man iš vakaro sakė, jog pavydi man naglos drąsos. O aš kas vakarą norėjau verkti, klausdama savęs, dėl visa ko tai darau ir ryte nenubusti. Mesti darbą ir nežinia kur dingti. Tik dabar aš jau žinau, dėl ko tai darau. Dėl savo ateities. Dėl to, nes pasirinkau negyventi dviejų gyvenimų ir pasauliui parodyti, jog esu asmenybė. Kad esu tokia, kokia esu ir tokia, kokia trokštu būti. Jog mes, transeksualūs žmonės, esame tokie patys, kokie visi: mes norime dirbti, norime kopti karjeros laiptais, keliauti, laisvai bendrauti, drąsiai juoktis ir kurti šeimą. Žinai dėl ko?
Nes kai kurie žmonės nemano, kad tu esi pilnavertė būtybė, jeigu tu esi transeksuali mergina. Kai kurie mano, kad tu išsidirbinėji. Esi vyras ir tu visada liksi vyru. Jie juokiasi. Kreivai žiūri. Mano, kad esi vaikščiojantis fetišas. Kad esi tam, jog tavimi naudotųsi. Kad su tavimi išlaisvintų fetišus. Jog tai yra lengvesnis būdas gauti penį ir „aš tau jį su malonumu parodysiu“.
Man jų yra rodę ne kartą, nors to neprašiau. Ir gatvėje ne kartą klausė mano kainos. Nu, už valandą. Siūlė pasimylėti. Tris kartus per dieną trys skirtingi asmenys. Viešajame tūlike arba brutaliai. Ir aš žinau, kad ne visi žmonės tokie. Žinau, kad žmonės tave ir mus visus myli.
Bet tai tampa nuolatine kova, kada tu turi save įtikinti, kad tai jie tokie. Kad jų aplinka kalta ir nenoras keistis. Nenoras suprasti. Nenoras pradėti vertinti kitą, o pačioje pradžioje, dar ir save.
Tada tu imi norėti slėptis. Būti bet kokiu būdu neatpažinta. Tu gėdijiesi savo didesnių nei moters rankų. Peruko. Ryškių žandikaulių. Batų dydžio. Ūgio. Veido plaukų. Pečių plačių. Tau ima rodytis, jog tave visi mato. Mato tave kaip vyrą, kuris bando kažką apmulkinti. Tau norisi prasmegti. Pasislėpti „Starbucks“ tualete ir pasikarti iš tualetinio popieriaus susipynus mazgą.
Tau ima rodytis, jog tave visi mato. Mato tave kaip vyrą, kuris bando kažką apmulkinti.
Ir yra labai svarbu suprasti, kitomis dienomis tau pačiam ir pačiai, kai jautiesi iškrypėle. Persirengėle. Apgavike. Nenormalia… Kad pasaulis yra spalvotas ir jis toks suknistai turi būti. Kad tu vis tiek pasieksi savo. Kad vieną dieną tu tikrai nugalėsi, nes tai yra tik pradžia, mieloji. Tavo startas, kada gyvenimas sako tau: „Palauk. Aš turiu tau dovanų nuostabią ateitį, bet prieš tai noriu tave padaryti stipria.“ Yra svarbu suprasti, jog tu niekada nebūsi natūralus vyras ir natūrali moteris, nes visada būsi trans vyras arba trans moteris, jeigu gimei mergaite arba berniuku ir jautiesi, kad gyveni ne savo kūne arba aplinkos esi identifikuojama ne taip, kaip norėtum būti identifikuojama. Ir turi su tuo susitaikyti. Nes žodis „trans“ nereiškia nieko blogo. Tai parodo, jog tu turėjai skirtingą patirtį, nei natūraliai gimęs ir augęs berniukas arba mergaitė. Tai tik pasako, koks stiprus ar kokia stipri tu esi. Kiek daug pasiryžusi esi padaryti dėl savo svajonių ir gražaus gyvenimo, kada daugelis, visi aplink tave, iš tikrųjų bijo. Bijo žengti priekin. Iš suknistos komforto zonos. Pramerkti akis užsnūdę ant laurų. Ant netikrų kojų stovinčios lovos. Ir niekam neprivalai nieko įrodyti. TIK PAČIAI SAU. Duoti sau laiko, visada visada, kad suprastum, kur eiti ir kaip toli tu nori. Kokios bus to pasekmės ir ar jos tave tikrai tenkins. Susikurti savo tradicijas.Tik pačios savęs turi klausyti, kai kitas tau sakys: „Baik žaisti žaidimus“. Daryti nesąmones. Nes net jei tu ir nori būti fūriste ar manikiūristu, translyčiu asmeniu, tu gali būti kuo tu nori būti. Aš, pavyzdžiui, norėčiau būti medžiotoja kokia, bet ja būti moterimi, o ne vyru. Tai neturi nieko bendro.
Gyvenimas yra labai gražus. Aš vis prisimenu tokį seną vyrą, matytą Brightono parduotuvėje su aukštakulniais ir makiažu. Jame jaučiau tikrą moterį. Labai labai stiprią.
Juk, galų galiausiai, vyriškumas ir moteriškumas slypi viduje. Tai ne tik kūnas. Ne tik tavo pomėgiai. Tavo hobiai. Tai tavo energija. Tavo tavo siela. TAI YRA SVARBIAUSIA, nes tai yra tai, kas TU IŠ TIESŲ ESI.
Gyvenk labiau, nei bet kada ankščiau. Leisk savo širdžiai dainuoti. Ir niekad nepasiduok. Nes dėl kitų tu nieko neprivalai, juk žinai tai. Net ir aiškintis žmonėms bei klausti, kaip dėl tavo pasirinkimo jaučiasi jie, kol jie nuoširdžiai nepaklausė, kaip jautiesi tu. Tik tu būk ir tegul tavęs niekas nesulaiko.
