Tai kada vaikai?

Iliustracijų autorė: Teklė Ula

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6” background_color=””]M[/edgtf_dropcaps]an 29 ir aš esu santykiuose, kuriuose esu labai laiminga. Su partneriu stengiamės kurti lygiavertį, kupiną atradimų, laisvą nuo lyčių stereotipų santykį. Gaminam valgyt paeiliui, skalbinius džiaustom kartu, maistą perkame kartu, pinigus uždirbti stengiamės abu ir jais dalinamės. Palaikome vienas kitą kūrybiniuose tiksluose, leidžiamės į išprotėjusias keliones, bendraujame su naujais žmonėmis. Jaučiu, kad mano gyvenimas yra pilnas, prasmingas ir labai įdomus.

Prieš kelias savaites profilaktinei apžiūrai nuėjau pas ginekologę. Atsakiau į jos standartinius klausimus: „Ar turite pastovų partnerį?“, „Kaip saugojatės?“ ir, pasibaigus apžiūrai, ji man geranoriškai užsiminė: „Kai jau planuosite vaikus, rekomenduoju pagerti ir jums, ir partneriui folio rūgštį apie tris mėnesius bei užsukite pas mane.“, nors apie planuojamą nėštumą užsiminus nebuvau. Atsisveikinau su ja ir visą vakarą mąsčiau apie tai.

Aš dar niekad negalvojau apie vaikų planavimą. Man dar neprabudo joks mistinis „motiniškas instinktas“, kurį man žmonės pranašavo nuo tada, kai man buvo aštuoniolika. Aš net nežinau, kokias tuštumas turėtų užpildyti atėjęs į šį pasaulį vaikas – taip dažnai sako tie, kurie jų susilaukia. Aš nejaučiu, kad kažką reikia pildyti.

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6” background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]ai man buvo 24 ir mane pradėjo rodyti per televizorių, žurnalistai atakavo skambučiais trumpiems ir ilgiems interviu. Dažniausiai pasitaikantys klausimai buvo apie tai, ką darau, kad išlaikyčiau figūrą ir apie tai, kada planuoju turėti vaikų (tuo metu buvau susituokusi – o kai esi susituokęs, visiems savaime suprantama tampa tai, kad tu GEIDI turėti vaikų; kitaip – kam tuoktis?).

Vieną kartą ėmiau ir atsakiau, kad nesuprantu, kam man reikalingi vaikai. Po to teko dar bent kelis mėnesius atsikirtinėti tetoms feisbuke į jų puolančius komentarus: moteris nežino, kam jai vaikai? Kaip šitaip? Kokia gi tai moteris?!!! EGOISTĖ GI!

Tada aš išsiskyriau ir šie klausimai dingo iš mano akiračio. Juk visuomenės akyse už išsiskyrusią moterį baisiau tik išsiskyrusi nėščia moteris.

Dabar šie klausimai vėl pradėjo figūruoti akiratyje. Be įkyrių smalsavimų apie tai, kada mano partneris man pasipirš ir ar aš jau laukiu; kada tuoksimės; vis švysteli klausimas: tai kada vaikai? Žmonėms atrodo savaime suprantamas reikalas: 29 metai mergai, turi berną, o kuo jinai užsiima? Kodėl ji dar nesilaukia? Kas vyksta?

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6” background_color=””]N[/edgtf_dropcaps]epaisant to, kad kuriu puslapį apie seksą ir daugeliu klausimų galiu kalbėti atvirai, klausimą apie vaikus laikau vienu netinkamiausių. Šį klausimą pridera užduoti tik labai labai artimam žmogui. Ir tai – prieš tai gerokai įsitikinus, ar jo tai neįskaudins. Kodėl?

1. Yra daug porų, kurios vaikų susilaukti negali. Pažinojau kelias poras, kurios kelis metus vaikščiojo pas gydytojus, tyrė sveikatą, išbandė begalę įvairiausių priemonių tam, kad susilauktų vaikų, o neapdairus smalsavimas šiuo klausimu jiems būdavo kaip peilis į širdį. „Tai kur vaikai? Ko laukiate?“

2. Dažniausiai šį klausimą girdi moterys. Aš šį klausimą girdėjau jau kokius 30 kartų šiemet. Mano partneris – vos porą. Tokį klausimą moteriai gali laisvai užduoti interviu apie jos karjerą metu, gali tai parašyti nepažįstamas žmogus feisbuke ar instagrame, gali mestelti ir teta per močiutės gimtadienį PRIE VISŲ.

Taip yra dėl to, nes mes dar laikomės seno patriarchalinio suvokimo ir gyvenimo sampratos. Patriarchalinėje visuomenėje vyras rūpinasi karjera ir finansais, moteris rūpinasi vyru, namais ir vaikais. Nors daugelis traktuoja, kad mūsų visuomenėje abiems lytims galimybės yra lygios, tačiau vis dar galima pastebėti daug dvigubų standartų.

1949 m. Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis“ apie santuoką rašė: „Vyras, dirbdamas savo darbą, dalyvaudamas politikoje, pasikeičia, daro pažangą, jis jaučiasi esąs išsklidęs erdvėje ir laike; o pavargęs nuo klajonių jis sukuria šeimą, įsitvirtina, nuleidžia pasaulyje inkarą; vakare jis atsigauna namuose, kur jo žmona prižiūri baldus, vaikus, rūpinasi tuo, kas sukaupta praeityje. O ji pati neturi jokio kito tikslo, tik saugo ir prižiūri grynu, identišku pavidalu pasireiškiančią gyvybę; ji įamžina nekintamą rūšį, užtikrina vienodą dienų ritmą ir žiūri, kad namuose, kurių duris ji laiko uždarytas, židinyje nuolat kūrentųsi ugnis; jai nesuteikta jokia galimybė tiesiogiai veikti ateitį ar pasaulį; ji išsiveržia į visuomenę tik vyrui tarpininkaujant.“

3. Аš niekam neskolinga kūdikių. Susilaukti vaikų nėra privaloma. Manau, kad tokių klausimų įkyrumą bei absurdiškumą galima būtų lyginti su klausimais: „Kada nusiskusi plikai?“, „Kada planuoji dalyvauti triatlono varžybose?“ Kyla noras paklausti: „Kodėl turėčiau?..“

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6” background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]artais savo instagrame darau klausimų sesijas, kai žmonės man gali užduoti klausimą anonimiškai. Pirmasis buvo „Ar planuojate vaikučius?“, man atsakius į šį klausimą: „Ar norite tapti surogatine motina?“ (kitaip nematau, kokia galėtų būti tos moters sąsaja su mano būsimais/nebūsimais vaikais), sekė kitos moters klausimas: „Kodėl tos feministės taip pyksta, išgirdusios šį klausimą?“ Tai labai tikiuosi, kad šis tekstas padės suvokti, dėl ko jos taip pyksta.

Moterys tik dabar pradeda vaduotis iš stereotipų – jos atranda pasirinkimo laisvę, joms puikiai sekasi karjeroje, jos supranta, kad vedybos – ne vienintelis kelias į pilnavertį gyvenimą, kai kurios gyvena be partnerių, mėgaudamosi neįpareigojančių santykių malonumais, kai kurios savo gyvenimą sieja su moterimis, kai kurios negali turėti vaikų, to nenori arba tiesiog dabar apie tai negalvoja. Derinys moteris+vaikai nebėra taisyklė, tai – tik vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų.

Mus taip ilgai siejo su virtuve, vaikais, motinyste, taip ilgai vertino, kaip mes atrodome vyrų akimis, ar esame patrauklus kąsnelis jiems, ar mus kas nors norės vesti, ar mes geros mamos, žmonos, dukros, kad dabar mes po truputį tiesiamės į ramų atokvėpį nuo visų visuomenės vaidmenų, įsipareigojimų ir lūkesčių. Bandome nustoti suktis aplink kitus ir atrandame savo pačių ašį. Paklauskite mūsų apie tai, kas mums patinka, įkvepia, paklauskite, kaip kurti verslą, apie mūsų vidines ir išorines keliones, stiprybę, kas mums padeda siekti savo tikslų ir, kaip ketiname pakeisti pasaulį. O vaikų reikalą palikime asmeninėms partnerių šnekoms.

O apie mane – aš nesu kategoriškai nusiteikusi prieš vaikų turėjimą. Matau, kaip gražiai vaikus augina mano draugai, kaip jie daug atranda per savo vaikus bei išmoksta – tai nuostabūs stebuklai. Dar didesnis stebuklas – fantastiškas moters kūnas, kuris į pasaulį atveda naują gyvybę ir ją išstumia iš savo įsčių. Bet vis dėlto visus samprotavimus, asmeninius planus šiuo klausimu noriu pasilikti sau.

Mūsų skaitytoja Samanta dalinasi savo pasirinkimo neturėti vaikų viena iš priežasčių:

„Iš dalies nenoriu ir dėl to, kad motinystė atima galimybę gyventi tik dėl savęs. O vaikas yra bene didžiausia investicija, kuria dar ir reikia rūpintis bent jau keliolika metų. Dėl to esu įsitikinusi, kad žmonės, kurie nejaučia pašaukimo, neturėtų susilaukti vaikų vien dėl visuomenės spaudimo. Nes jausti dėl to prieštarą viduje dalį, ar net visą gyvenimą, nėra teisinga. Ypač, kai pirmaujame pagal depresija sergančių bei savižudybę besirenkančių žmonių rodiklius Europoje. Žmonės, kurie nesijaučia gerai kažką darantys, negali to darbo atlikti taip gerai, kaip tie, kurie jaučiasi esantys savo rogėse. Manote, jog yra gerai leisti vaikui augti šeimoje, kur jis nesijaučia pakankamai mylimas? Jums spręsti.

Dėl to esu įsitikinusi, kad žmonės, kurie nejaučia pašaukimo, neturėtų susilaukti vaikų vien dėl visuomenės spaudimo.

Žmonės labai mėgsta sakyti: „Tu dar jauna, vėliau tikrai pakeisi nuomonę, svarbu tik kad per vėlu nebūtų“. Šiuo klausimu esu įsitikinus gana rimtai, mieloji moteris teisianti visuomene, nenorėsiu aš tų vaikų ir po dešimt metų. O jeigu tikrai užsimanysiu, net kai bus per vėlu, mielai įsivaikinsiu. Bet tada jūs sakysit, kad čia ne tas pats, negali svetimo mylėt kaip pačios išnešioto. O kodėl ne?

Aš nesu nusiteikusi prieš gyvybės atėjimą į pasaulį. Anaiptol, labai žaviuosi žmonėmis, kurie jaučia pašaukimą šeimai, kurie suderina ir karjerą, ir vaikų auginimą taip puikiai kaip Austėja Landsbergienė. Bet tiesiog pati vaikų nenoriu ir nenustosiu ginčytis su visais, kurie teigs, kad tai mano, kaip moters, pareiga.“

Skaitytoja Berta rašo:

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6” background_color=””]„A[/edgtf_dropcaps]š ir mano vaikinas jau turbūt per pirmąjį ar antrąjį pasimatymą kalbėjom apie tai, kad abu niekada nenorim turėti vaikų. Žinoma, merginos dažnai romantiškos pažinties pradžioje sako, kad nenori turėti vaikų tik todėl, kad neišgąsdintų vaikino, nes kai kurie iš jų juk bijo moterų, kurios turi savo nuomonę apie tai, kokios ir kada šeimos nori, o jei nuomonės išsiskirs – kito pasimatymo (O NE! JUK TAI GALI BŪTI PASKUTINIS VYRAS, KURIS NORĖJO SU MANIM EITI Į PASIMATYĄ!) tikriausiai nebus. Mūsų atvejis kitoks.

Mes stengiamės gyventi taip, kad kuo mažiau pakenktume aplinkai, išsaugotume gamtą, mažintume užterštumą ir galų gale prisidėtume prie planetos išsaugojimo, apie kurį žmonės, deja, nedažnai susimąsto. Esame veganai, stengiamės neapsipirkinėti greitosios mados parduotuvėse, stengiamės naudoti mažiau plastiko ir pan. (Ir ne, mūsų gyvenimas nėra varganas ir nuobodus, nes nevalgom šašlykų savaitgaliais, neperkam kas mėnesį naujų džinsų ir nevairuojam prabangios mašinos) Viena didžiausių problemų, su kuria susidurs ateities kartos (ir su kuria susiduriame mes) yra per didelė žmonių populiacija ir sparčiai mažėjantys ištekliai bei didėjantis vartotojiškumas. Kartu su vaikinu nusprendėme, kad planetai nepakenks tai, kad mes neturėsime vaikų ir joje bus vienu ar dviem vartotojais mažiau. Dažnai susilaukiu replikų apie tai, kad mes „keistuoliai“, „dar užsinorėsit vaikučių, pamatysit“ ir netgi „NENORMALŪS“, šį žodį, iš tiesų, priimam kaip komplimentą, nes šiuolaikinėje visuomenėje yra normalu pirkti ir vartoti be saiko, negalvoti apie tai, kaip tai veikia trečiąsias pasaulio šalis, ignoruoti pasaulinį atšilimą ir kitas ekologines katastrofas, lyg jos vyktų ne mūsų planetoje. Gal ir taip, gal mes tada ir nenormalūs.

Manau, kad tokios replikos atsiranda dėl išsilavinimo stokos, todėl yra svarbu apie tai kalbėti. Galbūt priežastis, kodėl mes niekada nenorime turėti vaikų, yra keista ir nesuprantama kai kuriems žmonėms, bet mums tai atrodo visiškai įprasta ir natūralu.”

Galbūt priežastis, kodėl mes niekada nenorime turėti vaikų, yra keista ir nesuprantama kai kuriems žmonėms, bet mums tai atrodo visiškai įprasta ir natūralu.