Tikro vyro reikalai

Autorius: Vakaris Šaulys
Nuotraukų autorė: Beata Tiškevič

Perskaitęs NBGD straipsnį apie tai, kaip moterys yra veikiamos stereotipų ir puošiasi bei elgiasi taip, kad atitiktų visuomenės nuomonę, panorau parašyti apie slegiančias vyriškumo normas.

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#c2d8e6″ background_color=””]N[/edgtf_dropcaps]ors kartais vyrai sulaukia replikų, kaip turėtų elgtis, rengtis, kuo domėtis, kas tam tikrame amžiuje jiems tinka ar netinka, mano patyrimu, dažniau reikalavimai nėra įvardijami, tačiau jie tvyro ore kažkada girdėtų nuomonių, skaitytų istorijų, reklamų, plakatų ar žurnalų viršelių, galiausiai, matytų aplink tave gyvenančios daugumos žmonių pavidalu. Šias stereotipines nuomones suskirsčiau į 10 grupių:

1. Tipiški vyriški interesai.

Jeigu tu nesidomi krepšiniu (ar bent jau kitokiu sportu), žvejyba (net jeigu ir žvejoji, tačiau manai, kad pagautą žuvį galima nebūtinai suvalgyti, bet ir paleisti atgal), automobiliais (taip pat nemėgsti/nemoki pats pakeisti rato arba „kaifuoti“ gulėdamas po automobiliu jį remontuodamas), tuomet su tavo vyriškumu kažkas ne taip. Gali mėgti suktis virtuvėje, tačiau geriausia gaminti/valgyti tipiškus „vyriškus“ patiekalus (pavyzdžiui, cepelinus, kepsnius, bet tik ne tai, kas paminėta 4 punkte). Jeigu nusipirkai naują akumuliatorių automobiliui, būtinai pasisakyk kitiems ir turėsit įdomią diskusiją; jeigu namams įsigijai kvapų difuzorių… gal tai tegu lieka tavo asmeninis reikalas.

2. Pinigai.

Kokia bebūtų šalies ekonominė padėtis, tavo išsilavinimas, sveikatos būklė – tu privalai uždirbti daug, būtinai daugiau nei tavo antra pusė – mergina (nes priešingu atveju tai kirstų per vyriškumą). Tu privalai išlaikyti šeimą, ir geriau vien tu, nei jūs abu. Ne tik išlaikyti, bet kuo labiau aprūpinti visokiomis gėrybėmis. Galbūt todėl moterų „barakudų“ tipas kartais net pateisinamas, kai vyras „barakuda“ susilauktų visiško pasmerkimo, baisiausių išnaudotojo etikečių, o jau apie jo vyriškumą nebebūtų ko ir kalbėt. Žinoma, barakudizmo reiškinys yra baisus. Tačiau net ir čia moteris lyg ir turi teisę reikalauti iš vyro visokių materialių gėrybių, o „vyriškas“ vyras neturėtų jai atsakyti, verčiau dar daugiau dirbti, kad uždirbtų tas sumas.

3. Išvaizda.

Žinoma, tikri vyrai turi rengtis nespalvotai, pageidautina, pilkai/juodai/mėlynai, neblizgiai, ne per atvirai, nenešioti per daug papuošalų. Niekas garsiai nesako, bet ore tvyro, kad kelnės turi būti ne per daug aptemptos, šortai – ne aukščiau kelių, dizainas – nepernelyg iššaukiantis ar kita prasme „originalus“. Priešingu atveju vyras yra arba menininkas (jiems daugiau leidžiama nei „standartiniams“ vyrams), arba ne visai „vyriškas“. Nors vis daugiau vyrų šiais laikais dažosi plaukus ir tai nebėra toks tabu kaip seniau, dauguma vyresnio amžiaus žmonių jam pasakys, jog natūrali plaukų spalva jam tinka kur kas labiau (nekalbu apie tai, jog taip iš tiesų dažnai būna – kas mums prigimta, tas labiau ir tinka; taip sakydami, žmonės turi galvoje kitką, t.y. „nori išsišokti – išsišok, bet…“). „Vyriškas“ vyras neturėtų naudoti per daug kosmetikos, pageidautina, losjoną po skutimosi, dezodorantą ir kvepalus; jis neturėtų depiliuotis kūno plaukelių. O pats juokingiausias stereotipas, kurį girdėjau apie vyro išvaizdą, kad „nedidelis“ prakaito kvapas jam tinka.

4. Mityba.

Jei vyras – vegetaras arba veganas – nelabai gerai. Nes reikia valgyti NORMALIAI. Arba jis pernelyg seka „madą“.

5. Charakterio savybės.

Liūdna klasika, kad „tikri“ vyrai negali nuliūsti, nusiminti, juolab, verkti. Negali būti jautrūs ar švelnūs. Apskritai, jie nelabai gali jausti ar reikšti emocijų. Turi būti akmeniniai ir geležiniai, viską ištverti rūsčiu veidu. Ačiū Dievui, pagalbos centrų vyrams jau atsiranda. Nors pagal nutylėjimą geriau, jei vyras pas psichologą nevaikšto ir su viskuo susidoroja pats, neprašo pagalbos, verčiau kenčia, tačiau neduoda to žinoti kitiems. Tie kiti mielai ateitų į pagalbą ir sunkumą padėtų sutvarkyti, deja, sumažėjusio „vyriškumo“ sąskaita. Esu matęs kaip mažas, gal kelerių metų berniukas, matyt, auginamas kaip „tikras vyras“, autobuse švaistėsi žaisliniu pistoletu ir taikėsi į keleivius, ir mama jam nieko nesakė. Esu taip pat matęs, kaip parduotuvėje močiutė anūkėliams pirko bandeles su skirtingos spalvos glaistu ir garsiai davė jiems žinoti, jog mergaitei – rožinė, berniukui – žydra. Taip ir ugdomos tokios savybės, nors artimieji vaikams, be abejo, linki paties geriausio.

P.S. Geriausia prisitaikyti prie visuomenės normų? Taip, gyvenimas tuomet lengvesnis ir sulauki daugiau aplodismentų, bet… ar tikrai tai vertingiausia?

6. Vyriškos pokalbių temos.

Kaip minėta, vyrui pageidautina domėtis sportu, žvejyba, automobiliais, be abejo, merginomis. Jei tavo vyriškumas ne visai „tikras“, tuomet tu domiesi drabužiais, beglobių gyvūnų gelbėjimu, kvepalais ir panašiais „nevyriškais“ reikalais. Dar blogiau, jei kalbi apie emocijas, atsiveri, pakalbi iš gelmės – tai, kas tau rūpi, jaudina, ko tu sieki ar dėl ko būgštauji. Tik nedaugelis vyrų išklausys tokias temas nesutrikę, o galbūt ir patys panašiai atsivers. Daugelis kitų vyrų geriausiu atveju nekantriai išklausys, atsakys ką nors 1–2 sakiniais, ir tema bus „išsemta“. Blogiausiu atveju – pasijuoks ir primins, jog tai „moteriškos“ temos.

7. Gyvenimo prioritetai.

Sėkmingas „tikras“ vyras turėtų, kaip minėta, uždirbti kuo daugiau pinigų. O už juos turėtų įsigyti kuo geresnį automobilį, pasistatyti namą (geriau – ne pirkti namą, bet būtent pasistatyti savo), turėti kokį vyrišku laikomą hobį. Jeigu vyras pinigus skiria kelionėms, brangiems baldams (ir tai nėra jo partnerės noras), Taro kortų kaladžių kolekcionavimui – nelabai gerai, nors jis ir gali sau tai leisti.

8. Partnerystė ir vaikai.

Vyriškas vyras privalo norėti antros pusės bei vaikų (dvasininkai nuo to išsisuka, nors lyg ir nelaikomi mažiau vyriškais). Vaikų, nes jis juk nėra egoistas ir negyvena vien savo malonumui. Gyventi „dėl savęs“ (kad ir ką tai reikštų, tačiau taip dažnai būna formuluojama) nėra itin vyriška. Nenorėti vaikų yra baisiai savanaudiška. Vyras turi norėti save pratęsti. Be abejo, tikras „vyriškas“ vyras turi turėti antrąją pusę – moterį (ne tiek svarbu kaip sutaria, bet užtat yra „kaip visi“, vakarėliuose ir renginiuose nesmurkso be poros; kai visi pasakoja, kaip leido atostogas su žmonomis, jis irgi turi ką pasakyti). Be jos jis – lyg su defektu. O pačiam namuose siurbliuoti kilimus ar lyginti drabužius – irgi ne kas.

9. Seksualumas.

Tikras vyras negali būti vaizduojamas kaip seksualus. Laikraščiuose pilna tokių antraščių kaip „Kauno klubas šeštadienio vakarą tryško seksualumu“. Žinoma, seksualumu tryško būtent moterys ir merginos, o vyrukai santūriai apsirengę šoko arba jomis gėrėjosi. Jie patys negali trykšti seksualumu, jie negali būti pusnuogiai. Jei vyras vaizduojamas pusnuogis sportuodamas arba paplūdimyje, tai jokiu būdu ne kaip seksualus geismo objektas. Kita vertus, lovoje su moterimi vyras turi būti nenuilstantis sekso gigantas, ir būtinai apie tai turi kalbėtis su savo draugais, nežiūrint ar tai tiesa, ar ne. „Tikri“ vyrai turi aptarti savo seksualinius „žygdarbius“, bent jau kaip jie gatvėse pasidairo į dailias šlaunis ar krūtis. Jeigu vyras pasisako, kad turi savo antrąją pusę ir į kitas nesižvalgo, tai nors iš moralinės pusės jis bus labai pateisintas, vyriška draugija greičiausiai arba pasijuoks, arba nepatikės, arba pamanys, „kažką vaizduoja“.

10. Seksualinė orientacija.

Visa, ką perskaitėte punktuose prieš tai nublanksta ir išnyksta, jeigu jūsų seksualinė orientacija „ne tokia“. „Tikras“ vyras būtinai turi būti heteroseksualus. Šios temos jis net negali iškelti prie kitų žmonių, juolab, „vyriškų“ vyrų. Net jei kažkas kažką nutuokia, apie tai neturi būti kalbama. Jeigu visgi kalba užeina, „tikras“ vyras neturėtų reikšti tokios pat teigiamos nuomonės apie gėjus ir lesbietes kaip apie hetero žmones. Jis turėtų į juos žvelgti kiek iš aukšto ir jaustis gana kilnus, kad juos pakenčia.

Panašių punktų būtų galima surašyti gerokai daugiau. Kadangi to neperskaičiau knygose, o „išskaičiau“ iš aplinkos ar netgi iš oro, tai liudija kaip smarkiai mes esame veikiami tokių žinučių apie neva tikrą vyriškumą ar moteriškumą. Nė nereikia, kad kažkas tai atviru tekstu pasakytų – tuomet galėtum paprieštarauti ar pamaištauti, bet negi maištausi prieš „orą“? Daugeliu atvejų šie reikalavimai yra šioje realybėje neįgyvendinami, tik dalis jų. Nuo to kenčia vyrai, slegiami tokios naštos. Galbūt yra pasaulyje vyrų, kurie labai natūraliai atitinka daugelį minėtų „reikalavimų“ ir dėl to jaučiasi labai gerai, tačiau likusieji, besistengiantys pritempti save prie jų, virsta vyriškumo parodija ir, dar blogiau, tarytum savo noru susižaloja psichologinę sveikatą. Kartu pasaulis netenka tų individualių narių, kurie jį praturtintų savo kitoniškumu.

Aname straipsnyje apie „tikros moters“ stereotipus komentaruose buvo minėta, jog reikia jų tiesiog nepaisyti ir elgtis kaip jauti tau tinka ir teisinga. Taip, ko gero tai vienintelis būdas nepasiduoti aplinkos spaudimui. Nors tenka dažnai lipti per save, nors visada prisimeni, jog būsi „blogas“, nors jau išmokai nepaisyti visuomenės nuomonės, prieš kažką darydamas ar pirkdamas, vis tiek iš įpročio galvoji, kas ką pasakys. Nors su laiku atsiranda vis daugiau drąsos, iškilus „nepatogiai“ temai arba norint išreikšti prieštaraujančią „nepopuliarią“ nuomonę, vis svarstai, ar verta ar ne; įsijungia „gero berniuko“ stereotipas neprieštarauti ir „nedraskyti akių“. Bet tikiu, jog mes nuolatos tobulėjame ir išdrįstame vis daugiau, todėl iš seniau atkeliavusios nuomonių „liekanos“ vis mažiau mus veikia, ir mes įgauname vis daugiau jėgų su tais „vaiduokliais“ susitvarkyti.

Ką gi aš supratau dar kartą peržvelgęs šį savo rašinį? Ogi (o siaube!) kad aš esu „ne(visai) tikras“ vyras… tačiau vis tiek vyras. Toks, koks sau patinku, toks, koks moku būti, toks, koks esu natūraliausias ir priimtiniausias pats sau. Ir tuo didžiuojuosi. Ir kuo toliau, tuo daugiau randasi žmonių, kurie būtent tokį mane ir labiausiai brangina.