Prisijungti/Registruotis 
Krepšelis 
Tekstą atsiuntė Silvestras
Iliustracijos autorė Gabija Zava
[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd48″ background_color=””]K[/edgtf_dropcaps]ai aptikau nebegėda.lt interneto svetainę, iškart pagalvojau, kad galėčiau nusiųsti jums ir savo patirtis. Paskui pagalvojau, kad galbūt ne, nes dėl savo problemos man vis dar gėda. Ir visgi po ilgų svarstymų nusprendžiau parašyti ir atsiųsti, nes žinau, kaip sunku, kai jautiesi vienišas ir manai, kad niekas tavęs negali suprasti. Savo istorijomis dalintis privalome.
Galbūt kas nors iš tų žmonių, kurie skaitys šitą tekstą, pagalvos ar net parašys komentarą, kad būk toks koks esi, nesvarbu ta šeima, šeima tavęs nenusipelno, jeigu tavęs nepriima. Galimai iš tiesų kartais per daug galvoju apie kitus, bet su tokiomis nuostatomis esu linkęs nesutikti, nes šeima visuomet palaikė mane, mano veiklą, visuomet iš tikrųjų mane mylėjo. Dabar esu viskuo aprūpintas aštuoniolikmetis, vis dar mokausi mokykloje ir neturiu rūpesčių dėl išgyvenimo. Taip be niekur nieko išsinešdinti ir rūpintis savim būtų be galo savanaudiška ir neetiška. Nekalbu apie tuos atvejus, kur tėvai iš tikrųjų neskiria savo atžaloms nei dėmesio, nei rūpesčio.
Ir su tokia problema – kaltės jausmu – susiduria neretas iš mūsų. Daugelis, kiek pastebėjau, nusispjauna ant gimdytojų ir išvadina juos homofobais, bet iš tikrųjų retas susimąsto apie tai, kad vyresnioji karta apie LGBT nieko nežino. Žiniasklaida apie tai kalbėti vengia, problema nenarstoma ir nesprendžiama…
Retas susimąsto apie tai, kad vyresnioji karta apie LGBT nieko nežino.
Bet tai iš tikrųjų žiauru, kai viskas, ko tu nori, – tai tik pakeisti savo išvaizdą ir statusą, bet žinai, kad jeigu tai padarysi, tavęs gali atsisakyti tau labai brangi šeima, draugai nebe juokais pradėti vadinti „pyderu“, o sutiktas geriau pažįstamas kunigas – pasiūlyti egzorcizmą. Beje, nesu apsėstas, nes meldžiuosi kiekvieną vakarą, retkarčiais apsilankau bažnyčioj, be problemų galiu liesti šventintus daiktus ir panašiai. Noriu ne žudyti, ne vogti, ne dalyvauti svingerių vakarėliuose, ne skaudinti artimuosius, bet tik pasikeisti lytį ir gyventi kaip normalus žmogus. Dirbti savo darbą, vakarais prisėsti prie playstationo, skirti savo pajamų labdarai, savaitgaliais apsilankyti įdomiuose miesto renginiuose ir bet kada susiskambinti ar aplankyti šeimą bei giminaičius. Ne prievartauti šunis, vaikus ar numirėlius. Ne.
Manau, dar turėčiau pakalbėti apie tai, kaip supratau, kas esu, ir kas buvo po to, nes ir pačiam man susivokti padėjo būtent kito žmogaus atvirumas. Kad esu trans žmogus, supratau birželį prieš pusantrų metų, perskaitęs Beatos Tiškevič interviu su tokiu pačiu žmogumi. Palyginau jo ir savo „simptomus“… Maniškiai buvo tokie, kad nuoširdžiai nemėgau lėlių ir jas mieliau iškeisdavau į mašinytes, nemėgau suknelių, „špaklius“ man iki šiol kelia siaubą… Tokį patį siaubą kelia ir aplinkinių merginų ar moterų spaudimas elgtis bent kiek moteriškiau, sulaukiu pastabų dėl nemoteriškos eisenos, nemergaitiškų kompiuterinių žaidimų bei panašiai. Sapnuodavau ir tebesapnuoju save vyrišku asmeniu. Kai supratau, kas esu, nemiegojau bemaž visą naktį, bet viską apmąsčius man be galo palengvėjo. Ėmiau žiūrėti FTM (angl. female to male – iš moters į vyrą) Youtube vaizdo įrašus ir mane žavėjo tai, kaip mano likimo draugai pasikeisdavo ir prisitaikydavo prie aplinkos bei susidorodavo su naujais iššūkiais. Aišku, paskui galvą ėmiau laužyti dėl kitų dalykų – kur teks gauti pinigų, kur teks pasidaryti operaciją, kaip reikės bendrauti su bičiuliais bei artimaisiais. Bet šitokie svarstymai, mano nuomone, yra geriau nei nesuvokimas, kodėl esi toks, ar manymas, jog tau reikia gydytis.
Tą pačią vasarą bandžiau papasakoti mamai, kad esu transseksualas. Savo tėvui to nusprendžiau nepasakoti, nes maniau ir tebemanau, jog būčiau momentaliai išmestas iš namų, o benamio duona kaip ir nevilioja. Bet bandant pasikalbėti mama man papasakojo, kad, pasirodo, turime tolimą giminaitį pedofilą, ir jis nesikreipė pagalbos, todėl įsmuko į dideles bėdas. Supratau, su kuo lyginama mano problema ir aš pats. Mama patikino, kad mes turim pinigų ir psichologams, ir psichiatrams, jeigu tik kas ne taip. Įvertinau jos norą padėti ir nesupykau. Tuomet man kažkaip pavyko išsisukti pasakius, kad tas pokalbis buvo kaip ir juokais.
Tiesą sakant, nuo tokio melo pykina.
Pykina ir nuo minties, kad toks dalykas yra lyginamas su baisiais seksualiniais nusikaltimais. Dėl šios priežasties ir dėl visa ko, kas gali nutikti, tai, kad esu trans žmogus, atskleidžiau tik savo artimiausiems draugams.
Girdėjau, kad transseksualumas išgydomas, bet prisiklausiau, kad tas „gydymas“ sulaužo protus ir sugadina gyvenimus. Prisiklausiau, prisiskaičiau visko. Pusmetį po to, kai ėmiau manyti, kad man su protu iš tikrųjų kažkas negerai ir turiu gydytis, Amerikos psichiatrų asociacija, ar kaip ten ji, išbraukė transseksualumą iš psichikos ligų sąrašo. Likau sutrikęs. Sklinda kalbos, kad tai padariusioje komisijoje visi buvo LGBT+, nors tai nėra patvirtinti duomenys. Beje, dėl psichikos pažeidimų, neatsimenu jokių stiprių išgyvenimų iš savo vaikystės, kurie būtų galėję mane padaryti tokiu. Atsimenu tik tai, kiek daug turėjau „transiškumo simptomų“.
Domėjausi, dėl ko taip gali nutikti, kad tampi nenormaliu. Rodos, aiškios priežastys nenustatytos, tačiau aptikti tam tikri genetiniai pakitimai smegenyse. Prigimtiniai. Gyvūnams būdingi gėjų, lesbiečių ar biseksualūs santykiai. Apie transus ten, deja, kaip ir negirdėjau. Esu toks… ir viskas.
Na, o kalbant apie ateitį, tikiuosi pabaigti mokyklą, pabaigti studijas, o paskui jau, priklausomai nuo LGBT+ padėties Lietuvoje ir santykių su artimais žmonėmis, bandysiu pradėti tranziciją.
