Vieniša mama, nes tokie įstatymai

Tekstas: Agnė Vėželytė
Iliustracija: Greta Paliulytė

[edgtf_dropcaps type=”normal” color=”#e9cd12″ background_color=””]R[/edgtf_dropcaps]oma – meilės miestas, ten ir susipažinome. Nors jis ne italas, tarpusavy mes kalbame itališkai. Vieną karštą vasaros dieną jam sakau: Probabilmente sono incinta (it. Tikriausiai aš nėščia). Tuo metu sėdėjome restorane Romoje, kuris specializuojasi keptos vištos gamyboje. Nelabai romantiška, bet taip irgi būna. Tada tikrai negalvojau, kad po metų sėdėsiu namie su krūvele negaliojančių dokumentų sau dešinėje, vaiku kairėje, o vyru – kitoj šaly.

Po kelių mėnesių grįžau į Lietuvą, nes norėjau pas savo šeimą ir buvau pasiilgusi gaivaus lietuviško oro, o vyras, deja, kartu vykti negalėjo, nors ir labai norėjo. Dar vis negali. Atsakymas į klausimą kodėl yra per ilgas, kad jį pasakočiau, todėl pasakysiu trumpai – dėl leidimo gyventi dokumento atnaujinimo, kuris buvo sustabdytas. Jis užstrigęs Italijoje tiesiogine to žodžio prasme. Vienintelė vieta, kur jis gali važiuoti, yra jo gimtinė Afrikoje.

Rytas, nauja diena. Pirma žinutė jam – Ar yra naujienų? Ir taip jau metus. Metus, nemeluoju. Bet pakalbėkime apie santykius, kai mataisi du kartus per metus. Atrodo, juk šie laikai – keliauti taip pat lengva, kaip susitepti sumuštinį, o dar Europoj! Bet… kai situacija tokia, kad pusę iš tų metų augantis pilve stebuklas neleido pakilti nuo sofos, o kitą pusę tą stebuklą jau laikiau rankose, keliavimas man tapo nebe tokia sklandžia procedūra, kokia būdavo anksčiau. Kasdieniai skambučiai ir žinutės – tik taip ir galiu apibūdinti mūsų santykius. Iš tikrųjų, tai tobuli santykiai. Niekada nesipykstam – rekomenduoju. Tik kartais jaučiamės lyg gyventumėme praeitame amžiuje, karo laikotarpiu, kai nėra aišku, kada pasimatysim.

Kad ir kaip bebūtų keista, niekada nekilo mintis nustoti bendrauti ar nutraukti ryšį. Todėl teoriškai aš nesu vieniša mama. Bet praktiškai…

Ar kam yra tekę gimdyti būnant vaizdo skambutyje su savo vyru? Savotiška patirtis. Lyg ir kartu, bet lyg ir ne. Nors galiu nuraminti, kad būtent tuo metu nelabai begalėjau apie tai galvoti. Gali būti, jog liks šokia tokia nuoskauda, kad juk jis nematė, kaip man buvo sunku… Bet aš esu tikra, kad jam buvo ne ką lengviau. Sėdėti kitoj šaly ir laukti, kol kažkur toli gims tavo vaikas? Nenorėčiau.

Bet dabar man jau aišku, kodėl taip sukurtas šis pasaulis, kad vaiko atsiradime ir jo auginime turi dalyvauti bent du asmenys, o geriausia – keturi. Nemanau, kad yra daug moterų, kurios savo noru renkasi būti vienišos mamos, na, o tos, kurios renkasi, – iš kur tiek drąsos? Auginti vaiką, o ypač pirmąjį, vienai – neapsakomai sudėtinga, net ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Kiekvienos problemos sprendimą turi priimti pati, su kiekvienu nauju vaiko žingsniu turi džiaugtis už du, o dar atlaikyti gailius poliklinikos darbuotojų žvilgsnius irgi nelengvas darbas.

Išeina taip, kad viską reikia daryti dvigubai. Iš kitos pusės – būti dvigubai laiminga ne taip ir blogai.

Bet vis dėlto, mūsų situacija yra tikrai stebuklinga. Gal tiksliau būtų sakyti – užburta. Atliekant bet kurį veiksmą, vedantį link laisvės nuo įkalinimo Romoje visuomet iškyla bent viena kliūtis ar problema, kuri trukdo. Įveikus vieną kliūtį, iškyla nauja… Lyg pati visata neleistų mums būti kartu. Ant rankų pirštų nesuskaičiuosiu, kiek advokatų buvo apeita, kiek pinigų išleista ir kiek kontaktų surasta, kad tik sutvarkytume šį „nesklandumą“. Geriausiai pamenu, kai jau įpusėjo mano aštuntas nėštumo mėnuo ir tuo metu mano vienintelė svajonė buvo, kad mano vyras (aš jį taip vadinu, nes jis tiesiog vyras, ir dar mano, bet ne sutuoktinis) būtų kartu per gimdymą.

Buvo vasaris, nebuvo šalta, bet turbūt tik man, nes jaučiausi kaip didelė ką tik iškepta karšta spurga ir ėjau pietauti, turbūt jau trečią kartą tądien. Žinojau, kad ta diena svarbi, nes eilinį kartą galvojom, kad jau radom išeitį ir pabaiga mums jau po nosimis, todėl laikiau įsikibusi telefono ir laukiau skambučio. Vos gavau savo makaronus ir suskambo: (mano vyras man itališkai) Labas. Imk, tu pašnekėk su juo lietuviškai, perduoda telefoną – Sveiki, ponia Agne. Atėjo jūsų draugas pas mus ir papasakojo, kokia čia situacija. Tikrai labai komplikuota… Žinokit, deja, mes negalime jums padėti niekuo, nes vis dėlto trūksta vieno dokumentėlio. Ašaros akyse, bet dar lyg kažką ir atsakiau – Bet… vaikas jau tuoj gims. Jūs vienintelė mūsų viltis. Ir neilgai trukus gavau aiškų atsakymą: Na, tokie yra įstatymai. Nieko jau nepakeisime…

Šią frazę per šiuos metus išgirdome daugiau kartų nei gyvai matėme vienas kitą. Juokinga. Lyg įstatymai yra nepajudinama ir nepakeičiama piramidė, pastatyta prieš tūkstančius metų. Įstatymas yra įstatymas… Tikrai nuoširdžiai bandau sugalvoti kokį nors dalyką, kuris yra nepakeičiamas, kad parašyčiau kaip pavyzdį, bet niekaip nesugalvoju, kas tikrai šiame pasaulyje yra nepakeičiama. Nėra nieko nepakeičiamo. Tik įstatymas!

Taigi nepaisant to, kad nei Kalėdų, nei kitų svarbių švenčių su vyru nešventėme kartu, net ir vaiko gimimą sutikome atskirai.

Na, o dabar vaikas turbūt galvoja, kad apskritai visi tėčiai telefonuose gyvena. Kartais darosi įdomu, kokiomis tada progomis tuos įstatymus keičia, jei ne dėl žmonių gerovės?

– Tai jūs dar kartu? Čia santykiai per atstumą? Kaip jūs iš viso bendraujat? Susituokit! Neatvažiuoja, nes nenori… Kur gyvensite?
– Pirmiau norėtume bent būti vienoje vietoje. Tada jau žiūrėsim.
– Tai kada jis ruošiasi atvažiuoti?
– Jis visiškai pasiruošęs. Atvažiuotų ir šiandien, jei tik galėtų.
– Na, jei norėtų, tai ir atvažiuotų, čia jau ne tas klausimas. Tai ką jis ten veikia? Dirba ar šiaip poilsiauja?
– …vaikšto po advokatų kontoras.
– Na, tikiuosi, kad ne dėl pinigų jis taip…
– Kokių pinigų? Jis mus išlaiko, o ne aš jį.
– Žinok, girdėjau tokį atvejį… Man draugė pasakojo. Kad jos vyras taip ir paliko vargšę moterį su vaiku dėl…

Kantriai dalyvauti tokiuose pokalbiuose jau seniai nebesistengiu. Vienas didžiausių iššūkių visoje šioje situacijoje yra komentarai, jų klausymas arba NEklausymas. Po šitiek laiko jie jau tapo beverčiais, nes galų gale, suprasti tokios ar panašios situacijos neįmanoma tol, kol patys joje neatsiduriame. Visų pirma, giminės reakcijos, nuomonės ir žvilgsniai.

Ilgai būčiau užtrukusi, jei būčiau bandžiusi kitiems įrodyti, jog mano vyras iš tikrųjų nori atvažiuoti, kad aš – ne dar viena apgauta naivuolė, kad viskas bus gerai ir situacija galų gale išsispręs.

Todėl pokalbius su tais žmonėmis paprasčiausiai tekdavo užbaigti tokiu sakiniu: Jei tau rūpiu, tai tiesiog prašau mane palaikyti.

Užbėgsiu dažniausiems klausimams už akių ir pasakysiu, kad važiuoti gyventi į Romą su vaiku aš nedrįsau ir dar vis nedrįstu. Ten pagyvenusi metus su puse supratau, kad Italija yra šalis atostogoms, bet ne gyvenimui. Na, bent jau pietinė Italijos dalis, o galbūt taip tiesiog yra man, mėgstančiai tvarką ir aiškumą. Vien pažvelgus į mūsų su vyru situaciją galima suprasti, kad ten tokie reikalai juda vėžlio, o ne espreso išgėrimo greičiu. Be to, tai, kad mes abu nesame italai, taip pat tikrai negelbėja. Taigi, pasilikti Lietuvoje buvo geriausias sprendimas, kadangi čia turiu šeimą, sveikatos draudimą (irgi labai reikšmingas įstatymas), ir oras ne per karštas. O dabar jau ir picų skanių Vilniuje galima rasti. Be viso to, kaip jau minėjau, visuomet kirba viltis, kad tuoj viskas išsispręs ir jis atvažiuos, todėl kam gi man ten važiuoti?

Frazės andiamo avanti (it. „einam į priekį“) ir speriamo bene (it. „tikėkimės geriausio“) tapo mudviejų kasdiene mantra.

Kiek kartų jau manėme, kad viskas baigta, rytoj jau susitiksim, o galų gale visos viltys būdavo sudaužytos, mes vis tiek išlikom ir dar vis esame pilni vilties ir stiprybės. Niekada nežinojau, kad manyje tiek daug kantrybės, stiprybės ir užsispyrimo. Juk galiu bet kada imti ir pasiduoti – nedaryti nieko ir net nebelaukti, bet kažkas taip stumia ir laiko, kad jaučiuosi taip, lyg neturėčiau pasirinkimo. Šeima yra šeima. Ir mes esame šeima, nors ir ne kartu. Kol kas. Viskas gyvenime juda, todėl tikiu, kad ir ši situacija galiausiai išsispręs.

Toks tas mano vienišos mamos gyvenimas. Nepasakyčiau, kad vienišas, nes namie gyvenu ne viena, visada turiu ką veikti, su kuo būti, ko laukti ir apie ką svajoti. Dar vis nesupratau, kodėl mums reikia visa tai išgyventi, bet gal kada nors ateis ir tas atsakymas. Nesiruošiu nustoti kasdien rašyti Ar yra naujienų? ir tikėtis geriausio. Nors ir ne kartu, mes visada išvien.